Paskutiniu metu aš nesuprantu nieko. Viskas, ką bedaryčiau, yra klaikuma.
Apie santykius su žmonėmis tikriausiai net geriau nepradėti. Darosi baisu kam net žodį pasakyti...
Atsisėdu. Pagalvoju. Ir eilinį kartą suprantu, kad viskas kyla iš tos nenusakomos neapykantos. Nors kaip ir neturiu už ką nekęsti. Bet viduje gyvena beveik įsiutis...
Aš renkuosi užsidaryti. Jei nemoku bendrauti su žmonėmis, tai geriausiai yra nebendrauti visai.
Galvoje groja Eric Clapton. I get lost. Radau irašą.
Tas tiesa. Visą šį savaitgalį praverkiau. Bet sako, jei gali verkti, tai vadinasi sveiksti :) Oi kaip as to tikiuosi...
Einu miegoti. Sapnuoti savo saulėtų Filipinų... mažos trobelės ant vandenyno kranto. Ideali vieta pabėgti nuo viso pasaulio. Gaila, kad nuo savęs taip ir nepabėgsiu...
Labanaktis.
Supykusi ant viso pasaulio,
madrid
mano dienos - mano naktys
sniegas. kaip aš mėgstu sakyti: pasakei ir prisnigo.
nuo šiol su šia fraze reikia elgtis atsargiau - nors kalendorius rodo tokią datą, kai lyg ir turėtų būti bobų vasara, bet pas mus jau sniegas... vakar paskambino partneriai iš Londono. pokalbio pabaigoje, kaip ir dera tikriems britams, jie paklausė koks pas mus oras. nuo mano atsakymo "ugly" tikriausiai vos nenusirito nuo kėdės...
iš kitos pusės - šiandienos saulytė džiugina kur kas labiau, nei prieš kokią savaitę. po tokios darganos tiesiog palaima ryte prabudus jausti saulės spindulius žaidžiančius ant savo kaktos. blogai yra tai, kad šaltis ir praūžęs stiprus vėjas nukrėtė paskutines avietes ir uogienės išvirta yra tiek, kiek išvirta. daugiau jos tikrai nebus. vadinasi turės užtekti.
aš savo gyvenima verčiu aukštyn kojomis. šią savaitę mano psichė su manim buvo griežta. gavau gerokai pylos ir visą kalną pamokymų. važiavau darganotą vakarą dviračiu namo ir neturėjau žalio supratimo už kurios čia vietos man pradėti pažindintis su savim... parvažiavusi išsikepiau vakarienei lašišos kepsnį. paskui puse valandos keikiau save, nes vakarienė buvo šiek tiek vėloka. kvaila. niekaip nesuprantu, kodėl aš save valgau.
dienos gera dalis yra ta, kad aš pagaliau prisiruošiau nufotkinti visus nereikalingus daiktus, sudeti jų nuotraukas i interneta ir paskelbti, kad parduodu už juokingas kainas. jei niekas nepirks - spalio 24 dienos proga (kaip žinia, aš vakarėlį oraganizuoju tą šeštadienį...), nunešiu š Carito organizaciją.
chlamą reikia valyti ne tik iš minčių, bet ir iš namų.
spalio 24. 1929 metais ši diena buvo pažymėta juodai. dar 10 metų po jos ji buvo vadinama juoduoju ketvirtadieniu. butent tą dieną NYC biržoje akcijų kaina taip smarkiai pradėjo ristis žemyn, kad tai įtakojo krizę, kuri dar yra vadinama Didžiąja depresija. Jos metu milijonai amerikiečių neteko darbo. Buvo paskaičiuota, kad krizės metu iš bado mirė apie 20 milijonų žmonių... bevek genocidas. negana to - krizė paveikė visą pasaulį. tik socialistinės šalys krizę pajuto šiek tiek mažiau... krizės metu Vokietijoj įsigalėjo naciai, o jos pabaiga yra laikomas karas. (nuklydau į istoriją).
taigi vat - butent spalio 24 dieną (prabėgus 90 metų nuo Didžiosios Depresijos pradžios ir Lietuvai tunant krizėje giliai iki pat ausų galiukų) aš organizuoju vakarėlį. jis turi vieną pusę labai gražią - darysime labdarą ir mes (aš ir mano draugai, kurie pasirašys šitai akcijai), kurie turime darbus ir gyvena stabiliau padėsime tiems, kuriems tos pagalbos dabar labai reikia. o vėliau... na, net ir 1929 metais buvo žmonių, kuriems krizė buvo absoliučiai nė motais. jie dalindavo sriubą badaujantiems bedarbiams tik todėl, kad jie nenusiaubtų jų verslo... o vakare, jie lošdavo nelegaliuose kazino ir nepaisydami sauso įstatymo lakdavo iki nukritimo.
lakti iki nuritimo nelaksim, bet mano namuose laikinai veiks nelegalus kazino (ups. prisipažinau :P ). dress kodas savaime aišku twenties-thirties :)
paskutiniai 7 mano gyvenimo metai nebuvo labai jau tragiški. aš gana daug ką supratau, tačiau... labai daug ką ir pamiršau. vakarėliai buvo tai, ka prisimena mano jaunystes draugai prabėgus 10 metų... tai kodėl aš tai turėčiau pamiršti?
šiandien jau krentu miegoti. rytoj bus saulėta diena ir aš važinėsiuos po savo mielą Vilnių dviračiu...
galima numirti iš laimės...
madrid
nuo šiol su šia fraze reikia elgtis atsargiau - nors kalendorius rodo tokią datą, kai lyg ir turėtų būti bobų vasara, bet pas mus jau sniegas... vakar paskambino partneriai iš Londono. pokalbio pabaigoje, kaip ir dera tikriems britams, jie paklausė koks pas mus oras. nuo mano atsakymo "ugly" tikriausiai vos nenusirito nuo kėdės...
iš kitos pusės - šiandienos saulytė džiugina kur kas labiau, nei prieš kokią savaitę. po tokios darganos tiesiog palaima ryte prabudus jausti saulės spindulius žaidžiančius ant savo kaktos. blogai yra tai, kad šaltis ir praūžęs stiprus vėjas nukrėtė paskutines avietes ir uogienės išvirta yra tiek, kiek išvirta. daugiau jos tikrai nebus. vadinasi turės užtekti.
aš savo gyvenima verčiu aukštyn kojomis. šią savaitę mano psichė su manim buvo griežta. gavau gerokai pylos ir visą kalną pamokymų. važiavau darganotą vakarą dviračiu namo ir neturėjau žalio supratimo už kurios čia vietos man pradėti pažindintis su savim... parvažiavusi išsikepiau vakarienei lašišos kepsnį. paskui puse valandos keikiau save, nes vakarienė buvo šiek tiek vėloka. kvaila. niekaip nesuprantu, kodėl aš save valgau.
dienos gera dalis yra ta, kad aš pagaliau prisiruošiau nufotkinti visus nereikalingus daiktus, sudeti jų nuotraukas i interneta ir paskelbti, kad parduodu už juokingas kainas. jei niekas nepirks - spalio 24 dienos proga (kaip žinia, aš vakarėlį oraganizuoju tą šeštadienį...), nunešiu š Carito organizaciją.
chlamą reikia valyti ne tik iš minčių, bet ir iš namų.
spalio 24. 1929 metais ši diena buvo pažymėta juodai. dar 10 metų po jos ji buvo vadinama juoduoju ketvirtadieniu. butent tą dieną NYC biržoje akcijų kaina taip smarkiai pradėjo ristis žemyn, kad tai įtakojo krizę, kuri dar yra vadinama Didžiąja depresija. Jos metu milijonai amerikiečių neteko darbo. Buvo paskaičiuota, kad krizės metu iš bado mirė apie 20 milijonų žmonių... bevek genocidas. negana to - krizė paveikė visą pasaulį. tik socialistinės šalys krizę pajuto šiek tiek mažiau... krizės metu Vokietijoj įsigalėjo naciai, o jos pabaiga yra laikomas karas. (nuklydau į istoriją).
taigi vat - butent spalio 24 dieną (prabėgus 90 metų nuo Didžiosios Depresijos pradžios ir Lietuvai tunant krizėje giliai iki pat ausų galiukų) aš organizuoju vakarėlį. jis turi vieną pusę labai gražią - darysime labdarą ir mes (aš ir mano draugai, kurie pasirašys šitai akcijai), kurie turime darbus ir gyvena stabiliau padėsime tiems, kuriems tos pagalbos dabar labai reikia. o vėliau... na, net ir 1929 metais buvo žmonių, kuriems krizė buvo absoliučiai nė motais. jie dalindavo sriubą badaujantiems bedarbiams tik todėl, kad jie nenusiaubtų jų verslo... o vakare, jie lošdavo nelegaliuose kazino ir nepaisydami sauso įstatymo lakdavo iki nukritimo.
lakti iki nuritimo nelaksim, bet mano namuose laikinai veiks nelegalus kazino (ups. prisipažinau :P ). dress kodas savaime aišku twenties-thirties :)
paskutiniai 7 mano gyvenimo metai nebuvo labai jau tragiški. aš gana daug ką supratau, tačiau... labai daug ką ir pamiršau. vakarėliai buvo tai, ka prisimena mano jaunystes draugai prabėgus 10 metų... tai kodėl aš tai turėčiau pamiršti?
šiandien jau krentu miegoti. rytoj bus saulėta diena ir aš važinėsiuos po savo mielą Vilnių dviračiu...
galima numirti iš laimės...
madrid
ir tai praeis!
labas,
žinau, šita frazė yra labai išmintinga. aš ją stengiuosi kartoti, ypač tada, kai man būna blogai...
bet paskutinį menesį (na, šiek tiek daugiau, kokias 6-7 savaites) ji neveikė. aš buvau tarsi žąsis įsikirtusi į savo tiesą. sėdėjau užsidariusi ir sakiau, kad blogiau būti negali.
gal ir negali. bet geriau - tai tikrai gali. jau prieš pora savaičiu mano galvoje gimė idėja, kuri privertė mane kilti aukštyn... dabar turiu dar vieną.
žinant tai, kad kantrybės aš turiu, pabandysiu padaryti kaip daro protingi žmonės :P
taigi, šiandien atradau tokį vaikinuką - Aivarą Ivaškevičių. skaičiau jo blogą ir žavėjausi. žavėjausi tuo, kad jis primityviai paėmė ir padarė.
žinau, kad kantrybės man užtektu daug daugiau kam. juk ne kas kitas, o as sugalvojau kaip pasikeisti ir numečiau tuos nelaimingus 30kg, kurie tada atrodė, kad trukdo man gyventi. jie iš principo yra dzin. daugiau pasikeitė mano mąstymas, nei išvaizda.
vadinasi, jei aš galiu išssiugdyti valgymo įpročius, aš galiu turėti ir kitus naudingus įpročius arba neturėti nenaudingų :)
protingi žmonės sako, kad pakanka 21 dienos. skaičiau tai, kažkurioj protingoj knygoj. deja, rūkymui atsikratyti man reikia daugiau ir žymiai daugiau pastangų. bet jau isikirtau ir iš visų jėgų stengiuosi priversti baltą žmogeliuką įrodyti man, kad rukyti nesveika ir nereikia.
šiandien jis susidurs su išbandymu - mano mielai KTUG šiemet sueina 20 metų. ta proga yra didelė šventė ir aišku tūsas. aš net laisva diena pasiemiau, kad galėčiau nuvažiuoti. o kur yra tūsas yra ir alkoholis. o kai ipilu to, tai labai norisi cigaretės... na, pažiūrėsim kokia ta mano tvirtybė :)
kadangi idėjų mano galvoje labai daug. minčių kaip jas įgyvendinti irgi kaip ir yra ir struktūra kaip ir aiški - belieka tik vykdyti. visa bėda, kad aš kaip žąsis paskutiniu metu tiek įsikirtusi į skyrybas ir baimę būti viena, kad nematau nieko kito. aišku gailėti savęs yra labai patogu, bet kas iš to?
taigi, žiūriu į šviesią pusę - ne mane paliko, o aš. vadinasi taip reikėjo. viskas tik į gerą ir dar yra pakankamai laiko susikurti normalų gyvenimą. na ir kas, kad 8 metų investicija pasirodė tokia kreiva ir nepelninga? na taip, gaila. iš kitos pusės, ar nebūtų baisiau, jei tam aš būčiau pasiryžusi po kokiu dar 4-5 metų? taip kad, mano galvoje sprendimas jau priimtas. dabar reikia švelniai jį "atleisti iš darbo".
mano psichologinis triukas - aš lyginu tai su atleidimu iš darbo. na, aš tikrai nelaikyčiau įmonėj darbuotojo, kuris geras, bet netinkamas. juk geras žmogus ne profesija. vadinasi - kad ir kokie šilti santykiai bebūtų - atleisti vistiek reikia. šitoj situacijoj, atleidžiu labai artimą ir ilgametį darbuotoją. hm... liudna...
bet man buvo liūdna ir tada, kai aš darbe dariau efektyvumo pertvarkymus ir visus nereikalingus atleidau. bet to juk reikėjo. kitu atveju - šitos įmonės nebebūtų jau šiandiena Vilniuje. vadinasi, jei aš galiu atleisti daugiau nei 50% personalo, galiu atleisti ir vieną ilgametį darbuotoją.
dar šviesiosios pusės aspektas yra tas, kad aš turiu galvoje pelningą verslo idėją ir į ją neriu stačia galva. taip, vienai padaryti tai sunku, bet aš padarysiu.
na, syki jau užaugau tokia, kurios nepastumsi ir nepajudinsi, nepasitikinti niekuo, o ypač vyrais, tai teks viską daryti pačiai. mano psichė (psichologė) sako, kad aš nuo mažens taip elgiuosi ir esu ežys. ji teisi. aš žinau, kad ji yra absoliučiai teisi - aš paniškai bijau būti viena, bet neprisileidžiu nei vieno žmogaus arti.
na, po truputėli. Romos per naktį irgi niekas nepastatė :)
taigi, reziumuojam - pasiskaičiau Aivaro bloga ir nusprendžiau, kad ir aš taip galiu. knygų esu perskaičius kalnus. vieną iš jų kaip tik baiginėju. reikia tik imti ir daryti tai, apie ką ten rašo. tik aš bijau pradėti nuo 10 tikslų... pradėsiu nuo vieno - šį savaitgalį viską aprašyti ir suprioritetizuoti... imsiu tėčio metodiką, nes man ji arčiausiai širdies :)
gero savaitgalio :)
aš išlekiu į jį tarsi parako į batus prisipylusi :)
bučkiai,
madrid
p.s. būtų nemandagu neįdėti Aivaro blogo adreso
žinau, šita frazė yra labai išmintinga. aš ją stengiuosi kartoti, ypač tada, kai man būna blogai...
bet paskutinį menesį (na, šiek tiek daugiau, kokias 6-7 savaites) ji neveikė. aš buvau tarsi žąsis įsikirtusi į savo tiesą. sėdėjau užsidariusi ir sakiau, kad blogiau būti negali.
gal ir negali. bet geriau - tai tikrai gali. jau prieš pora savaičiu mano galvoje gimė idėja, kuri privertė mane kilti aukštyn... dabar turiu dar vieną.
žinant tai, kad kantrybės aš turiu, pabandysiu padaryti kaip daro protingi žmonės :P
taigi, šiandien atradau tokį vaikinuką - Aivarą Ivaškevičių. skaičiau jo blogą ir žavėjausi. žavėjausi tuo, kad jis primityviai paėmė ir padarė.
žinau, kad kantrybės man užtektu daug daugiau kam. juk ne kas kitas, o as sugalvojau kaip pasikeisti ir numečiau tuos nelaimingus 30kg, kurie tada atrodė, kad trukdo man gyventi. jie iš principo yra dzin. daugiau pasikeitė mano mąstymas, nei išvaizda.
vadinasi, jei aš galiu išssiugdyti valgymo įpročius, aš galiu turėti ir kitus naudingus įpročius arba neturėti nenaudingų :)
protingi žmonės sako, kad pakanka 21 dienos. skaičiau tai, kažkurioj protingoj knygoj. deja, rūkymui atsikratyti man reikia daugiau ir žymiai daugiau pastangų. bet jau isikirtau ir iš visų jėgų stengiuosi priversti baltą žmogeliuką įrodyti man, kad rukyti nesveika ir nereikia.
šiandien jis susidurs su išbandymu - mano mielai KTUG šiemet sueina 20 metų. ta proga yra didelė šventė ir aišku tūsas. aš net laisva diena pasiemiau, kad galėčiau nuvažiuoti. o kur yra tūsas yra ir alkoholis. o kai ipilu to, tai labai norisi cigaretės... na, pažiūrėsim kokia ta mano tvirtybė :)
kadangi idėjų mano galvoje labai daug. minčių kaip jas įgyvendinti irgi kaip ir yra ir struktūra kaip ir aiški - belieka tik vykdyti. visa bėda, kad aš kaip žąsis paskutiniu metu tiek įsikirtusi į skyrybas ir baimę būti viena, kad nematau nieko kito. aišku gailėti savęs yra labai patogu, bet kas iš to?
taigi, žiūriu į šviesią pusę - ne mane paliko, o aš. vadinasi taip reikėjo. viskas tik į gerą ir dar yra pakankamai laiko susikurti normalų gyvenimą. na ir kas, kad 8 metų investicija pasirodė tokia kreiva ir nepelninga? na taip, gaila. iš kitos pusės, ar nebūtų baisiau, jei tam aš būčiau pasiryžusi po kokiu dar 4-5 metų? taip kad, mano galvoje sprendimas jau priimtas. dabar reikia švelniai jį "atleisti iš darbo".
mano psichologinis triukas - aš lyginu tai su atleidimu iš darbo. na, aš tikrai nelaikyčiau įmonėj darbuotojo, kuris geras, bet netinkamas. juk geras žmogus ne profesija. vadinasi - kad ir kokie šilti santykiai bebūtų - atleisti vistiek reikia. šitoj situacijoj, atleidžiu labai artimą ir ilgametį darbuotoją. hm... liudna...
bet man buvo liūdna ir tada, kai aš darbe dariau efektyvumo pertvarkymus ir visus nereikalingus atleidau. bet to juk reikėjo. kitu atveju - šitos įmonės nebebūtų jau šiandiena Vilniuje. vadinasi, jei aš galiu atleisti daugiau nei 50% personalo, galiu atleisti ir vieną ilgametį darbuotoją.
dar šviesiosios pusės aspektas yra tas, kad aš turiu galvoje pelningą verslo idėją ir į ją neriu stačia galva. taip, vienai padaryti tai sunku, bet aš padarysiu.
na, syki jau užaugau tokia, kurios nepastumsi ir nepajudinsi, nepasitikinti niekuo, o ypač vyrais, tai teks viską daryti pačiai. mano psichė (psichologė) sako, kad aš nuo mažens taip elgiuosi ir esu ežys. ji teisi. aš žinau, kad ji yra absoliučiai teisi - aš paniškai bijau būti viena, bet neprisileidžiu nei vieno žmogaus arti.
na, po truputėli. Romos per naktį irgi niekas nepastatė :)
taigi, reziumuojam - pasiskaičiau Aivaro bloga ir nusprendžiau, kad ir aš taip galiu. knygų esu perskaičius kalnus. vieną iš jų kaip tik baiginėju. reikia tik imti ir daryti tai, apie ką ten rašo. tik aš bijau pradėti nuo 10 tikslų... pradėsiu nuo vieno - šį savaitgalį viską aprašyti ir suprioritetizuoti... imsiu tėčio metodiką, nes man ji arčiausiai širdies :)
gero savaitgalio :)
aš išlekiu į jį tarsi parako į batus prisipylusi :)
bučkiai,
madrid
p.s. būtų nemandagu neįdėti Aivaro blogo adreso
kartais visko buna per daug
taip man nutiko šį rudenį. visko staiga pasidarė labai daug.
iš tiesų, tai viskas visada tūnojo manyje. tik aš niekada to nerodžiau. slėpiau, kaip kokį turtą. pasirodo, kad to tiesiog prisikaupė per daug.
paskutines dvi savaites buvo labai blogai. kartais atrodė, kad mano smegenys dirba pastoviai milžiniškom apsukom ir jos nuo to sprogs...
bet dabar jau geriau. pasidariau savo išvadas.
visas savo svajones sudėjau į dėžę ir atidaviau valkatoms. gal jie žinos ką su jomis daryti.
o dabar aš mokausi nesvajoti. ir gyventi be prasmės.
skamba kvailai. gyvenasi dar kvailiau.
norisi imti ir pabaigti visa šitą nesamonę. bet negaliu. todėl dar pasikankinsiu.
labanakt.
madrid.
iš tiesų, tai viskas visada tūnojo manyje. tik aš niekada to nerodžiau. slėpiau, kaip kokį turtą. pasirodo, kad to tiesiog prisikaupė per daug.
paskutines dvi savaites buvo labai blogai. kartais atrodė, kad mano smegenys dirba pastoviai milžiniškom apsukom ir jos nuo to sprogs...
bet dabar jau geriau. pasidariau savo išvadas.
visas savo svajones sudėjau į dėžę ir atidaviau valkatoms. gal jie žinos ką su jomis daryti.
o dabar aš mokausi nesvajoti. ir gyventi be prasmės.
skamba kvailai. gyvenasi dar kvailiau.
norisi imti ir pabaigti visa šitą nesamonę. bet negaliu. todėl dar pasikankinsiu.
labanakt.
madrid.
vieniša naktis
su tavim aš jaučiuosi vieniša. vienišesnė nei mėnulis. ir nežinau ką daryti. tikriausiai reikia suaugti ir išmokti priimti sprendimus...
sunku. baisu.
aš daug lengviau priimu sprendimą kentėti. atrodo, kad kai man taip skauda, tada pasaulyje mažiau skausmo lieka.
paleidžiu Ovidijaus Jucio kompaktą (kurį nusipirkau šiandien gatvėje) ir atverčiu naują naujos knygos lapą, pradedu rašyti ir pasislepiu... už jos taip patogu slėptis.
tik tiek, kad vieną dieną užaugsiu ir man teks išlįsti iš už savo knygų puslapių...
ne šiandien.
šiandien man atrodo, kad aš galiu tai paslėpti.
su laiku aš tampu vis geresnė aktorė... vis tyliau skamba mano skausmas ir vis daugiau ašarų paslepia raukšlės...
kartais atrodo, jog daugiau nebegaliu. bet praeina naktis su savo visais vaiduokliais, aplinkui atsistoja žmonės ir aš įlendu atgal į kiautą...
šiąnakt tėra dar viena vaiduokliška naktis.
einu susisupti į skarą ir pasislepti už knygos.
labanakt,
madrid
sunku. baisu.
aš daug lengviau priimu sprendimą kentėti. atrodo, kad kai man taip skauda, tada pasaulyje mažiau skausmo lieka.
paleidžiu Ovidijaus Jucio kompaktą (kurį nusipirkau šiandien gatvėje) ir atverčiu naują naujos knygos lapą, pradedu rašyti ir pasislepiu... už jos taip patogu slėptis.
tik tiek, kad vieną dieną užaugsiu ir man teks išlįsti iš už savo knygų puslapių...
ne šiandien.
šiandien man atrodo, kad aš galiu tai paslėpti.
su laiku aš tampu vis geresnė aktorė... vis tyliau skamba mano skausmas ir vis daugiau ašarų paslepia raukšlės...
kartais atrodo, jog daugiau nebegaliu. bet praeina naktis su savo visais vaiduokliais, aplinkui atsistoja žmonės ir aš įlendu atgal į kiautą...
šiąnakt tėra dar viena vaiduokliška naktis.
einu susisupti į skarą ir pasislepti už knygos.
labanakt,
madrid
draugai Lukiškių aikštėje
vakar vėl atvirtau i brunetę. pagaliau. ta aukso pelenuose spalva, kurią paliko mano plaukuose saulė ir jūra jau buvo bepradedanti erzinti. ir apskritai - šiandien esu patenkinta savimi, pasauliu, žmonėmis esančiais aplink, nuostabiu oru ir viskuo, kas mane supa. nežinau kodėl.
vakar sudėtingais atrodžiusius darbus nudirbau per pusdienį, beliko tik teismo popierius sutvarkyti ir kaip reikiant įkrėsti į subinę klientui. gerai, kai mano advokatė gera... dar keletas smulkių darbelių ir algos. viskas - daugiau šią savaitę "užrašymų" nėra.
___________________________________________________
kita opera. kaip ir minėjau ryte, aš šiandien į darbą važiavau dviračiu. o po jo, Sima mane pakvietė susitikti. savaime aišku, kaip visada kulniuoti iki jos kaip ir turėčiau aš, bet šį kartą įveikiau savo baimes ir važiavau dviračiu. todėl dabar sėdžiu vidury Lukiškių aikštės ir rašau. neišpasakytas malonumas dirbti gamtoje. gal pagalvoti apie savo ofiso perkėlimą į gamtą šiltuoju metų periodu? visa bėda, kad Lietuvoj jis toks trumpas.
___________________________________________________
trečia opera. apie gyvenimą ne Lietuvoje. aš jau senokai apie tai mąstau. žinau, kad esu to ragavusi. žinau, kuo tai kvepia ir kaip tai kartais nėra lengva. bet vienaip ar kitaip šiokią tokią emigraciją aš patyriau ir emigruodama į Vilnių ir palikdama visą savo gyvenimą už nugaros. vadinasi, puikiausiai galėčiau prisitaikyti bet kur. tai kodėl nepasirinkti labai panašios, bet kartu ir totaliai priešingos šalies nei Lietuva ir neišplaukti gyventi į kitą pusę upės? ten ne tik energija švaresnė, ten vanduo, oras, miškai švaresni nei Lietuvoj. o ir žmonės nesistengia tavęs išdurti kiekviename žingsnyje. paėmus šios dienos patirtį - ten labai ramiai galėčiau pastatyti savo dviratį šalia, atsisėsti ant žolės ir rašyti, nesukdama galvos ar niekas nesikesina į mano kuprinę ar dviratį, kurie guli šalia. čia gi, negaliu taip pasielgti, nes visi mato, visi žiūri, viesiems rūpi, dar daugiau žmonių pavydi ir pusė iš jų svajoja kaip tai, ką tu turi iš tavęs atimti. absurdas. gal ir kvaila, bet nematau prasmės mylėti šalį, kurioje gyvena žmonės, kurių dauguma man nepatinka tik todėl, kad čia gyveno mano tėvai ir čia nuostabi gamta. alaskoj irgi nuostabi gamta. bet mes nuvažiuojam, pakeliaujam ir grįžtam.
va ir radau dėl ko padejuoti.
_____________________________________________
ketvirta opera. pasirodo, kol aš dvi savaites keliavau po Jūrą Lietuvoje nutiko daug visokių dalykų... laikraščių neskaičiau, teliko dar nežiūrėjau. visi šneka, kad nemažai praradau. aš taip nemanau. net šiandien neskaičiau nei vz.lt nei delfio. netrūksta man jų bulvaro.
_____________________________________________
penkta ir paskutinė opera.
sudejau nuotraukas i facebook. velniškai jau populiaru tai darosi, pasidaviau tai bangai ir aš. nors blog'ą pradėjau rašyti dar tada, kai tai nebuvo populiaru ir visai nemadinga ir tai darė tik tie, kurie anot tokių kaip Dali, neturi ką veikti, dabar tai aukščiausio lygio mada. deja, facebook, kad ir kaip seniai aš ten prisiregistravau, tokio potraukio nejaučiu. iš kitos pusės, tai nuostabus portalas surasti seniems draugams. kai pasižiūrių, kad mano draugų skaičius gerokai viršijo kelis šimtus kartais pamąstau, kada aš turėjau tiek laiko su jais bendrauti?
na taip, tada aš nelabai turėjau laiko sau ar rašymui.
kad ir daba, grįžusi taip ir nerandu geros valandėlės aprašyti kelionę. sudėtos tik nuotrupos ir šaržai. nes man gi labai knieti susitikti draugus ir pabendrauti. taip ir išbarstau savo laiką. o gal kaip tik priešingai? tuomet kai su jais nebūnu mano laikas yra bevertis?
na va, viena is mano geriausiu draugių, kuri mane supranta ne vienus metus ir su kuria galiu drąsiai eiti į kalnus, jau ateina nuo aikštės kampo. čia aš padėsiu daugtaškį...
gero vakaro ;)
madrid
vakar sudėtingais atrodžiusius darbus nudirbau per pusdienį, beliko tik teismo popierius sutvarkyti ir kaip reikiant įkrėsti į subinę klientui. gerai, kai mano advokatė gera... dar keletas smulkių darbelių ir algos. viskas - daugiau šią savaitę "užrašymų" nėra.
___________________________________________________
kita opera. kaip ir minėjau ryte, aš šiandien į darbą važiavau dviračiu. o po jo, Sima mane pakvietė susitikti. savaime aišku, kaip visada kulniuoti iki jos kaip ir turėčiau aš, bet šį kartą įveikiau savo baimes ir važiavau dviračiu. todėl dabar sėdžiu vidury Lukiškių aikštės ir rašau. neišpasakytas malonumas dirbti gamtoje. gal pagalvoti apie savo ofiso perkėlimą į gamtą šiltuoju metų periodu? visa bėda, kad Lietuvoj jis toks trumpas.
___________________________________________________
trečia opera. apie gyvenimą ne Lietuvoje. aš jau senokai apie tai mąstau. žinau, kad esu to ragavusi. žinau, kuo tai kvepia ir kaip tai kartais nėra lengva. bet vienaip ar kitaip šiokią tokią emigraciją aš patyriau ir emigruodama į Vilnių ir palikdama visą savo gyvenimą už nugaros. vadinasi, puikiausiai galėčiau prisitaikyti bet kur. tai kodėl nepasirinkti labai panašios, bet kartu ir totaliai priešingos šalies nei Lietuva ir neišplaukti gyventi į kitą pusę upės? ten ne tik energija švaresnė, ten vanduo, oras, miškai švaresni nei Lietuvoj. o ir žmonės nesistengia tavęs išdurti kiekviename žingsnyje. paėmus šios dienos patirtį - ten labai ramiai galėčiau pastatyti savo dviratį šalia, atsisėsti ant žolės ir rašyti, nesukdama galvos ar niekas nesikesina į mano kuprinę ar dviratį, kurie guli šalia. čia gi, negaliu taip pasielgti, nes visi mato, visi žiūri, viesiems rūpi, dar daugiau žmonių pavydi ir pusė iš jų svajoja kaip tai, ką tu turi iš tavęs atimti. absurdas. gal ir kvaila, bet nematau prasmės mylėti šalį, kurioje gyvena žmonės, kurių dauguma man nepatinka tik todėl, kad čia gyveno mano tėvai ir čia nuostabi gamta. alaskoj irgi nuostabi gamta. bet mes nuvažiuojam, pakeliaujam ir grįžtam.
va ir radau dėl ko padejuoti.
_____________________________________________
ketvirta opera. pasirodo, kol aš dvi savaites keliavau po Jūrą Lietuvoje nutiko daug visokių dalykų... laikraščių neskaičiau, teliko dar nežiūrėjau. visi šneka, kad nemažai praradau. aš taip nemanau. net šiandien neskaičiau nei vz.lt nei delfio. netrūksta man jų bulvaro.
_____________________________________________
penkta ir paskutinė opera.
sudejau nuotraukas i facebook. velniškai jau populiaru tai darosi, pasidaviau tai bangai ir aš. nors blog'ą pradėjau rašyti dar tada, kai tai nebuvo populiaru ir visai nemadinga ir tai darė tik tie, kurie anot tokių kaip Dali, neturi ką veikti, dabar tai aukščiausio lygio mada. deja, facebook, kad ir kaip seniai aš ten prisiregistravau, tokio potraukio nejaučiu. iš kitos pusės, tai nuostabus portalas surasti seniems draugams. kai pasižiūrių, kad mano draugų skaičius gerokai viršijo kelis šimtus kartais pamąstau, kada aš turėjau tiek laiko su jais bendrauti?
na taip, tada aš nelabai turėjau laiko sau ar rašymui.
kad ir daba, grįžusi taip ir nerandu geros valandėlės aprašyti kelionę. sudėtos tik nuotrupos ir šaržai. nes man gi labai knieti susitikti draugus ir pabendrauti. taip ir išbarstau savo laiką. o gal kaip tik priešingai? tuomet kai su jais nebūnu mano laikas yra bevertis?
na va, viena is mano geriausiu draugių, kuri mane supranta ne vienus metus ir su kuria galiu drąsiai eiti į kalnus, jau ateina nuo aikštės kampo. čia aš padėsiu daugtaškį...
gero vakaro ;)
madrid
ekstremalus rytas
šiandien. važiavau darban dviračiu. greitai gana - 5 minutės ir aš vietoj. tik baisu labai. ypač kai prieš eisma važiuoji. ir kai pėstieji zarazos dviračių taku eina. nors imk ir nutrenk.
ale aš pati labai bijau nukristi, tai vistiek sustoju.
vairuotojams turiu prašymą - jei matysit drebančią it drebulę mergiotę dviračiu važiuojančią, labai prašau, nenutrenkit. ji gyventi dar truputi nori.
šiandien.
bisous,
madrid
p.s. ir bučiuotis velniškai nori. ir net žino su kuo nori... et, niviziot...
ale aš pati labai bijau nukristi, tai vistiek sustoju.
vairuotojams turiu prašymą - jei matysit drebančią it drebulę mergiotę dviračiu važiuojančią, labai prašau, nenutrenkit. ji gyventi dar truputi nori.
šiandien.
bisous,
madrid
p.s. ir bučiuotis velniškai nori. ir net žino su kuo nori... et, niviziot...
Trumpai
Šį savaitgalį turėjau kaip niekad labai daug laiko sau. Ne tiek sau, kiek savo visoms kūryboms, pamąstymams ir pasvaigimams...
Rezultatas nėra labai blogas. Bent jau aš juo patenkinta.
Dabar kepu cukinijos duoną. Dieviškai skani. Rytoj nešiu draugams. Sėdėsim parke ir valgysim.
Poryt - išplauksiu. Dabar net netikiu tuo. Kažkaip viskas atrodo toli toli... bet vistiek ateis tos mano atostogos ir laikas po burėmis.
Gal kasnors žinote kaip paroje padauginti laiko? Aš taip norėčiau išsimiegoti kokias 12 valandų prieš Jūrą... nes ten tai tikrai nebus kada...
Šiandien išbandžiau tapybą ant stiklo - super! Labai gražu :) Aš kartais pagalvoju, kad galėčiau daugiau niekuo neužsiimti kaip tik visokiais paišaliojimais ir meniniais nukrypimais. Ale anie mūsuose nėra labai vertinami... todėl tenka tokiais niekais uzsiimti laisvu laiku. Tik va tada ir nutinka bėda - vis vaikštau nemigusi...
Na, kaip nors. Išsimiegosiu per atostogas. Nors kai numirsiu, irgi galėsiu išsimiegoti, bet gal geriau šį kartą miegosiu per atostogas :)
Geros, gražios ir saulėtos dienos. Aš šiandien kaip tik piešiau saulę.
madrid
Rezultatas nėra labai blogas. Bent jau aš juo patenkinta.
Dabar kepu cukinijos duoną. Dieviškai skani. Rytoj nešiu draugams. Sėdėsim parke ir valgysim.
Poryt - išplauksiu. Dabar net netikiu tuo. Kažkaip viskas atrodo toli toli... bet vistiek ateis tos mano atostogos ir laikas po burėmis.
Gal kasnors žinote kaip paroje padauginti laiko? Aš taip norėčiau išsimiegoti kokias 12 valandų prieš Jūrą... nes ten tai tikrai nebus kada...
Šiandien išbandžiau tapybą ant stiklo - super! Labai gražu :) Aš kartais pagalvoju, kad galėčiau daugiau niekuo neužsiimti kaip tik visokiais paišaliojimais ir meniniais nukrypimais. Ale anie mūsuose nėra labai vertinami... todėl tenka tokiais niekais uzsiimti laisvu laiku. Tik va tada ir nutinka bėda - vis vaikštau nemigusi...
Na, kaip nors. Išsimiegosiu per atostogas. Nors kai numirsiu, irgi galėsiu išsimiegoti, bet gal geriau šį kartą miegosiu per atostogas :)
Geros, gražios ir saulėtos dienos. Aš šiandien kaip tik piešiau saulę.
madrid
vėjas plaukuose
plazdeno visas dešimt dienų. mintys galvoje sukosi kosminiu greičiu...
o dabar jau labai ramiai - atsistojau ir palieku viską.
jei prieš tai aš sau oficialiai tai deklaravau, tai guledama Nidoj po baobabu suvokiau, kad kartu su antro etapo pabaiga tai pasibaigė.
apie regata galėčiau rašyti ir rašyti, arba kalbėti ir kalbėti...
vieną, ką prisimenu, tai II etape naktį, plaukiant per Rusijos Kuršmares guliu ant denio žemyn galva per 10 centimetru nuo vandens įsikabinusi į falus, per kapišoną pila banga, o viduje atrodo kad kažkas šoka laimės šokį...
rytą finišavom, išlipau ant kranto ir toks jausmas, kad visas gyvenimas prasidėjo iš naujo.
dar niekada nesijaučiau taip atsinaujinusi viduje. pagaliau atrodo paleidau visus savo stabdžius.
o kai kurie žmonės vis dar yra įstrigę... ir kad ir kaip man būtų jų gaila - aš niekuo jau jiems nebegaliu padėti. per mažai man liko laiko džiaugtis, kad aš gaiščiau laiką užsiciklinusiems žmonėms ties savimi.
noriu lėkti, skristi, pasikinkyti vėją ir bangas, pabėgti nuo visų, bet tuo pačiu būti visai šalia. noriu mylėti, nes jau tiek nedaug liko...
bisous,
madrid
o dabar jau labai ramiai - atsistojau ir palieku viską.
jei prieš tai aš sau oficialiai tai deklaravau, tai guledama Nidoj po baobabu suvokiau, kad kartu su antro etapo pabaiga tai pasibaigė.
apie regata galėčiau rašyti ir rašyti, arba kalbėti ir kalbėti...
vieną, ką prisimenu, tai II etape naktį, plaukiant per Rusijos Kuršmares guliu ant denio žemyn galva per 10 centimetru nuo vandens įsikabinusi į falus, per kapišoną pila banga, o viduje atrodo kad kažkas šoka laimės šokį...
rytą finišavom, išlipau ant kranto ir toks jausmas, kad visas gyvenimas prasidėjo iš naujo.
dar niekada nesijaučiau taip atsinaujinusi viduje. pagaliau atrodo paleidau visus savo stabdžius.
o kai kurie žmonės vis dar yra įstrigę... ir kad ir kaip man būtų jų gaila - aš niekuo jau jiems nebegaliu padėti. per mažai man liko laiko džiaugtis, kad aš gaiščiau laiką užsiciklinusiems žmonėms ties savimi.
noriu lėkti, skristi, pasikinkyti vėją ir bangas, pabėgti nuo visų, bet tuo pačiu būti visai šalia. noriu mylėti, nes jau tiek nedaug liko...
bisous,
madrid
Pankrokas
Karta, vienoje salyje, gyveno berniukas. Ne visai mazas, bet dar ir neuzauges.
Visi suauge zmones, ji laike keistu.
Tikriausiai todel, kad nesuprato kodel jis toks ir kodel jis kitoks nei visi kiti.
Keisciausia, kad jis ir toliau gyveno savo keistame pasaulyje, tik kartais iskisdamas genialia minti laukan.
VIeni ji suprato, o kiti ne. Dazniausiai ji tiesiog laike keistuoliu.
Viena diena, jis po nosimi niunavo melodija. Keista tokia ir visai nesuprantama.
Jo vardas buvo Pankrokas.
Gal todel jo ir nesuprato?
_________________________________________________________
O dabar rimtai - siandien as vel ji sutikau. Genialiai idiotiska vaika. Kai paklause kas as tokia, tai kazkaip taip negalejau pasakyt tiesiai. Jo mama pasake, kad as kaip ir sese jam gaunuos... apsikabino mane 5 minutes ir sake, kad labai pasiilgo.
Keistas vaikas. Vaikiskas iki kaulu smegenu, bet kartu turintis labai protinga gilia minti. Pvz. vakar, kai kartu su igula plauke kompanija zmoniu, jis vienam labai labai rimtam dedei, uzimanciam labai rimtas pareigas, sako: "Klausyk, Arturai (ohoho! net as taip nedristu i ji kreiptis), o tu turi kokia nors zmona?"
Arturas pavarte akis, pagalvojo ir sako: "Na taip, kokia nors turiu".
Ir tokiu genialumo probeksmiu buna labai daug.
Keista kaip toks mazas berniukas, kartais tarp savo nerisliu vapejimu, kalbejimusi su medziais ir visais kitais objektais esanciais aplink, kartais gali suregtis labai genialia minti.
Gal todel, kad genialumas paprastume?
Nezinau. Tada man iki genijaus labai toli... ech...
bisous,
madrid
Visi suauge zmones, ji laike keistu.
Tikriausiai todel, kad nesuprato kodel jis toks ir kodel jis kitoks nei visi kiti.
Keisciausia, kad jis ir toliau gyveno savo keistame pasaulyje, tik kartais iskisdamas genialia minti laukan.
VIeni ji suprato, o kiti ne. Dazniausiai ji tiesiog laike keistuoliu.
Viena diena, jis po nosimi niunavo melodija. Keista tokia ir visai nesuprantama.
Jo vardas buvo Pankrokas.
Gal todel jo ir nesuprato?
_________________________________________________________
O dabar rimtai - siandien as vel ji sutikau. Genialiai idiotiska vaika. Kai paklause kas as tokia, tai kazkaip taip negalejau pasakyt tiesiai. Jo mama pasake, kad as kaip ir sese jam gaunuos... apsikabino mane 5 minutes ir sake, kad labai pasiilgo.
Keistas vaikas. Vaikiskas iki kaulu smegenu, bet kartu turintis labai protinga gilia minti. Pvz. vakar, kai kartu su igula plauke kompanija zmoniu, jis vienam labai labai rimtam dedei, uzimanciam labai rimtas pareigas, sako: "Klausyk, Arturai (ohoho! net as taip nedristu i ji kreiptis), o tu turi kokia nors zmona?"
Arturas pavarte akis, pagalvojo ir sako: "Na taip, kokia nors turiu".
Ir tokiu genialumo probeksmiu buna labai daug.
Keista kaip toks mazas berniukas, kartais tarp savo nerisliu vapejimu, kalbejimusi su medziais ir visais kitais objektais esanciais aplink, kartais gali suregtis labai genialia minti.
Gal todel, kad genialumas paprastume?
Nezinau. Tada man iki genijaus labai toli... ech...
bisous,
madrid
jau kvepia...
Jūra.
Rytoj aš jau balnosiu vėją į bures. Net virpa širdis iš džiaugsmo...
Nebandžius - nesuprast.
Ilgainiui, kai vis labiau ir labiau suvokiu žmogaus vienišumą, buvimas jūroje įgauna visai kitokią prasmę. Nors ir taip aš savo mintimis dažnai pabėgu, bet ten pabėgti galima nuo absoliučiai visko.
Po viso to streso, kurį turėjau paskutinėmis savaitėmis, man to reikia.
Taip kad - daiktai supakuoti. Dar nulėksiu nupirkti paskutinių smulkmenų, kurių gali prireikti. Gera knyga paimta (jei kartais būtų štilis).
Šeštadieni - KMR atidarymas. Sekmadienį - I etapas. Panašu, kad bus sudėtingas, nes dalyvausim labai mažos sudėties. Bet gal taip ir geriau? Svarbu, kad vėjo būtų ne per daug. Jei bus 6 balai ir daugiau - visas smagums pradings...
Kadangi kai kurie asmenys negali be manęs ištverti savaitę (košmaras, ar ne?) - kompas taip pat keliauja su manim. Tik nepažadu rašyti... jachtoje aš mieliai rašau senuoju būdų - dažniausiai tai būna mano jachtos dienoraštis... nes baisingai gi genialių minčių tuomet kyla, kam jas dėti į internetą?
Taip kad - gero vėjo!
Vėjo! Vėjo! Vėjo!
madrid
Rytoj aš jau balnosiu vėją į bures. Net virpa širdis iš džiaugsmo...
Nebandžius - nesuprast.
Ilgainiui, kai vis labiau ir labiau suvokiu žmogaus vienišumą, buvimas jūroje įgauna visai kitokią prasmę. Nors ir taip aš savo mintimis dažnai pabėgu, bet ten pabėgti galima nuo absoliučiai visko.
Po viso to streso, kurį turėjau paskutinėmis savaitėmis, man to reikia.
Taip kad - daiktai supakuoti. Dar nulėksiu nupirkti paskutinių smulkmenų, kurių gali prireikti. Gera knyga paimta (jei kartais būtų štilis).
Šeštadieni - KMR atidarymas. Sekmadienį - I etapas. Panašu, kad bus sudėtingas, nes dalyvausim labai mažos sudėties. Bet gal taip ir geriau? Svarbu, kad vėjo būtų ne per daug. Jei bus 6 balai ir daugiau - visas smagums pradings...
Kadangi kai kurie asmenys negali be manęs ištverti savaitę (košmaras, ar ne?) - kompas taip pat keliauja su manim. Tik nepažadu rašyti... jachtoje aš mieliai rašau senuoju būdų - dažniausiai tai būna mano jachtos dienoraštis... nes baisingai gi genialių minčių tuomet kyla, kam jas dėti į internetą?
Taip kad - gero vėjo!
Vėjo! Vėjo! Vėjo!
madrid
Nebenoriu gyventi Lietuvoje!
Pavargau.
Nepaisant to, kad stengiuosi negauti neigiamos informacijos (aš nežiūriu TV, baveik neskaitau laikraščių, neklausau radijo), vistiek jau nebenoriu.
Verslui mokesčių našta tampa labai sunki, o į šešėlį pereiti kaip ir sažinė neleidžia.
Tačiau gaunasi dabar taip - jei myli Lietuvą taip, kad nori čia gyventi ir niekur kitur, tai turi iš jos vogti. Dožyli...
O jei nevogsi - tave apvogs kiti.
Kad ir šiandien. Pernai, kai buvo kuriozas su mano atostogom ir pasu, aš jį dariau per 1 parą. Privaloma tvarka, man liepė pasidaryti ir tapatybės kortelę. Kadangi trankausi po visur visą laiką, o jie dirba labai efektyviai - nuo 8.30 iki 16.30, tai pasiimti taip ir nepavyko.
Šiandien parvažiavau i Dievo pamirštą miestą Kauną, galvoju pasiimsiu. Ateinu, o ten sėdinti ryžą teta su akriliniais nagais, kilogramu makiažo ir gerokai 40 perkopusiu amžiumi man sako: "jūsų kortelė jau seniai sunaikinta. dabar turite imti nauja. kaina 80Lt". Aš išverčiu akis, sakau: "o kam man jos reikia? aš juk pasa turiu, su kuriuo galiu važiuoti kur tik noriu, tai kam dar reikia papildomo dokumento???", o ji man akis varto ir sako: "asmens tapatybės kortelė yra privalomas dokumentas. gausite administracinę baudą pagal xxx.xx straipsnį".
Tai dabar man jūs pasakykit, kas per nuostabi šalis yra Lietuva, kad visam pasauliui užtenka mano biometrinio paso, bet norint čia gyventi, aš turiu imti dar vieną, tiek pat kainuojantį dokumentą, kitaip mokėsiu baudas. Nes pasas pasirodo, mielieji, Lietuvoj negalioja! Unikumas kažkoks...
Visoje ES galioja, o LT ne. Mes jau ne ES?
Kita tema. Vėl didina PVM. Vėl sėdžiu tiek prie asmeninio, tiek prie įmonės biudžeto, dėlioju viską iš vieno stulpelio į kitą ir galvoju, kur sumažinti pirkimus...
Nenoriu aš čia gyventi. Ne dėl kortelės ir ne dėl 21% PVM.
Net ir labai mylėdama Lietuvą, viduje būdama jos patriotė iki kaulų smegenų - aš nenoriu čia gyventi.
Nes man, žmogui su mano nuostatom, yra per sunku. Aš niekada neduodu kyšio, bet jo iš manęs tiesiog reikalauja. Aš nenoriu gyventi šešėlyje, bet man galima sakyt nepaliks kitos išeities...
Ne gana to, kad mūsų visuomenė užaugusi supuvusiame komunizme vagia vieni iš kitų, nes "tokios tradicijos", tai aš kiekvieną dieną turių būti įsitempusi, kad manęs neapvogtų valdžia, kuriai aš moku algą.
Jei anksčiau aš buvau idealistė ir tikėjau, kad gali kažkas pasikeisti, tai dabar aš nebetikiu. Vadinasi - nebetikiu Lietuva. O jei aš ja nebetikiu - tai ko man čia gyventi? Mokėti mokesčius kaip Norvegijoj, bet gyventi kaip Zimbabvėj ir pasenti kaip Somalyje? Ne, ačiū. Gyvenkite vieni. Man užteks atvažiuoti į Pasaulio Lietuvių Dainų Šventes ir pajusti tą meilę Tėvynei.
nusivylusi,
madrid
Nepaisant to, kad stengiuosi negauti neigiamos informacijos (aš nežiūriu TV, baveik neskaitau laikraščių, neklausau radijo), vistiek jau nebenoriu.
Verslui mokesčių našta tampa labai sunki, o į šešėlį pereiti kaip ir sažinė neleidžia.
Tačiau gaunasi dabar taip - jei myli Lietuvą taip, kad nori čia gyventi ir niekur kitur, tai turi iš jos vogti. Dožyli...
O jei nevogsi - tave apvogs kiti.
Kad ir šiandien. Pernai, kai buvo kuriozas su mano atostogom ir pasu, aš jį dariau per 1 parą. Privaloma tvarka, man liepė pasidaryti ir tapatybės kortelę. Kadangi trankausi po visur visą laiką, o jie dirba labai efektyviai - nuo 8.30 iki 16.30, tai pasiimti taip ir nepavyko.
Šiandien parvažiavau i Dievo pamirštą miestą Kauną, galvoju pasiimsiu. Ateinu, o ten sėdinti ryžą teta su akriliniais nagais, kilogramu makiažo ir gerokai 40 perkopusiu amžiumi man sako: "jūsų kortelė jau seniai sunaikinta. dabar turite imti nauja. kaina 80Lt". Aš išverčiu akis, sakau: "o kam man jos reikia? aš juk pasa turiu, su kuriuo galiu važiuoti kur tik noriu, tai kam dar reikia papildomo dokumento???", o ji man akis varto ir sako: "asmens tapatybės kortelė yra privalomas dokumentas. gausite administracinę baudą pagal xxx.xx straipsnį".
Tai dabar man jūs pasakykit, kas per nuostabi šalis yra Lietuva, kad visam pasauliui užtenka mano biometrinio paso, bet norint čia gyventi, aš turiu imti dar vieną, tiek pat kainuojantį dokumentą, kitaip mokėsiu baudas. Nes pasas pasirodo, mielieji, Lietuvoj negalioja! Unikumas kažkoks...
Visoje ES galioja, o LT ne. Mes jau ne ES?
Kita tema. Vėl didina PVM. Vėl sėdžiu tiek prie asmeninio, tiek prie įmonės biudžeto, dėlioju viską iš vieno stulpelio į kitą ir galvoju, kur sumažinti pirkimus...
Nenoriu aš čia gyventi. Ne dėl kortelės ir ne dėl 21% PVM.
Net ir labai mylėdama Lietuvą, viduje būdama jos patriotė iki kaulų smegenų - aš nenoriu čia gyventi.
Nes man, žmogui su mano nuostatom, yra per sunku. Aš niekada neduodu kyšio, bet jo iš manęs tiesiog reikalauja. Aš nenoriu gyventi šešėlyje, bet man galima sakyt nepaliks kitos išeities...
Ne gana to, kad mūsų visuomenė užaugusi supuvusiame komunizme vagia vieni iš kitų, nes "tokios tradicijos", tai aš kiekvieną dieną turių būti įsitempusi, kad manęs neapvogtų valdžia, kuriai aš moku algą.
Jei anksčiau aš buvau idealistė ir tikėjau, kad gali kažkas pasikeisti, tai dabar aš nebetikiu. Vadinasi - nebetikiu Lietuva. O jei aš ja nebetikiu - tai ko man čia gyventi? Mokėti mokesčius kaip Norvegijoj, bet gyventi kaip Zimbabvėj ir pasenti kaip Somalyje? Ne, ačiū. Gyvenkite vieni. Man užteks atvažiuoti į Pasaulio Lietuvių Dainų Šventes ir pajusti tą meilę Tėvynei.
nusivylusi,
madrid
madrid goes green!
taip taip - teisingai :) pagaliau ir aš jungiuosi į žaliojo miesto akcija :)
ilgai apie tai mąsčiau ir užpradeita savaitgali nusipirkau dviratį.
tai pirmas MANO nuosavas dviratis. todėl baimės pilnos kelnės.
aš važinėjau dviračiu Švedijoj, ten gi tekdavo nuvažiuoti 8 km iki laukų ir tiek pat atgal. o vakarais su Kęstu juk dar duodavomės aplink visus miestelius... bet...
tada pasipainiojo ant kelio Indrė, kurią aš vos neužmušiau, bet neužmušiau, o nusibalnojau kelią. tada baimės lyg ir nebuvo, bet kai po poros metų buvau toj vadovų stovykloj Vokietijoj, mane nutrenkė mašina. sužalojimų didelių nebuvo, bet drebėjau kaip lapelis. bet man vistiek to buvo maža :)
po to, kai antrą kartą mane nutrenkė mašina, buvau nusprendusi ant dviračio nesėsti.
bet apsigalvojau :)
nežinau gerai tai ar blogai, bet apsigalvojau ir nusipirkau grazų, moterišką, grakštų kaip gulbė prancūzišką dviratį.
praeitą savaitgalį nupirkau dar krūva priedų jam, kaip ir ypatingai gerą ir brangią pompą ratams. bet... negavau šalmo :(
todėl ieškojau blusų turguje. ale irgi neradau gražaus - tai nusižiūrėjau jojikės šalmą. o kadangi labai bijau, tai dar nupirkau papildomus 2 ratukus savo dviratukui. na tokius, kaip kad vaikam prisuka, kad nenukristų :)
tai jei kartais važiuosite Vilniuje ir pamatysite mergaitę ant dviračio su jojikės šalmu ir apsauginiais dviem ratukais - kirskit ant stabdžių, nes as labai bijau, kad mane nutrenks ir prašom nesijuokti :)
tiek žinių :)
(kitas įrašas bus apie pirmą mano kelionę dviračiu ir aukas)
madrid.
ilgai apie tai mąsčiau ir užpradeita savaitgali nusipirkau dviratį.
tai pirmas MANO nuosavas dviratis. todėl baimės pilnos kelnės.
aš važinėjau dviračiu Švedijoj, ten gi tekdavo nuvažiuoti 8 km iki laukų ir tiek pat atgal. o vakarais su Kęstu juk dar duodavomės aplink visus miestelius... bet...
tada pasipainiojo ant kelio Indrė, kurią aš vos neužmušiau, bet neužmušiau, o nusibalnojau kelią. tada baimės lyg ir nebuvo, bet kai po poros metų buvau toj vadovų stovykloj Vokietijoj, mane nutrenkė mašina. sužalojimų didelių nebuvo, bet drebėjau kaip lapelis. bet man vistiek to buvo maža :)
po to, kai antrą kartą mane nutrenkė mašina, buvau nusprendusi ant dviračio nesėsti.
bet apsigalvojau :)
nežinau gerai tai ar blogai, bet apsigalvojau ir nusipirkau grazų, moterišką, grakštų kaip gulbė prancūzišką dviratį.
praeitą savaitgalį nupirkau dar krūva priedų jam, kaip ir ypatingai gerą ir brangią pompą ratams. bet... negavau šalmo :(
todėl ieškojau blusų turguje. ale irgi neradau gražaus - tai nusižiūrėjau jojikės šalmą. o kadangi labai bijau, tai dar nupirkau papildomus 2 ratukus savo dviratukui. na tokius, kaip kad vaikam prisuka, kad nenukristų :)
tai jei kartais važiuosite Vilniuje ir pamatysite mergaitę ant dviračio su jojikės šalmu ir apsauginiais dviem ratukais - kirskit ant stabdžių, nes as labai bijau, kad mane nutrenks ir prašom nesijuokti :)
tiek žinių :)
(kitas įrašas bus apie pirmą mano kelionę dviračiu ir aukas)
madrid.
Truputį
Šiandien mano širdelė truputį verkia.
Bet visada taip būna, kai prisiaukini. O aš pati norėjau, kad man tai primintų...
Galva vis dar nenori tuo tikėti, o visas kūnas negali to parodyti, nes tiesiog nedera...
Nieko. Tai truks lygiai tris dienas. Gerai paskaičiavus, tai savaitgalį aš jau jausiuos geriau.
Ir daugiau niekada. niekada. niekada. Girdi? NIEKADA aš tau jos nebeduosiu!
Pikta ir įskaudinta.
madrid
Bet visada taip būna, kai prisiaukini. O aš pati norėjau, kad man tai primintų...
Galva vis dar nenori tuo tikėti, o visas kūnas negali to parodyti, nes tiesiog nedera...
Nieko. Tai truks lygiai tris dienas. Gerai paskaičiavus, tai savaitgalį aš jau jausiuos geriau.
Ir daugiau niekada. niekada. niekada. Girdi? NIEKADA aš tau jos nebeduosiu!
Pikta ir įskaudinta.
madrid
namai, kvepiantys Dzūkija
Šiandien mano namai kvepia Dzūkija...
Vakarienei gaminau voveraites. Ne kurie asmenys labai bamba, kai vakarienei gauna valgyti grybų, ale man skanu. Nieko nėra gardžiau kvepiančio už svogūnus kepamus ant sviesto, paskui lašinukus ir vėliau voveraites...
Na, yra, baravykai. Kaip kad išmokino mane Musteikos kaime dzūkų moterėlės "baravykus ant sviesto četkavoti". Bet kur aš gausiu mieste baravykų?
Kita tema - šiandien sulaukiau skambučio iš savo buvusių namų šeimininkų. Keistai taip... kai kurie asmenys, mane turėtų vadinti ragana, nes būtent tokią situaciją aš prognozavau, kai išėjau iš tų namų, bet ką aš galiu padaryti, kad tiesiog numatau šiek tiek daugiau į priekį... tai tikriausiai genuose...
Keisti tie namai... labai keisti. Gal ir gerai, kad aš iš jų išėjau. Mano dabartiniai namai man kur kas labiau patinka :)
Dar kita tema - šalia manęs vėl apsigyveno liūdesys. Toks liūdnas liūdnas...
Atrodo gulėčiau šalia jo ir niekur neičiau, bet negalima taip... reikia krutėti...
Tai vat ir krutu. Šiandien į lovą pas liūdesį.
Labanakt,
madrid
Vakarienei gaminau voveraites. Ne kurie asmenys labai bamba, kai vakarienei gauna valgyti grybų, ale man skanu. Nieko nėra gardžiau kvepiančio už svogūnus kepamus ant sviesto, paskui lašinukus ir vėliau voveraites...
Na, yra, baravykai. Kaip kad išmokino mane Musteikos kaime dzūkų moterėlės "baravykus ant sviesto četkavoti". Bet kur aš gausiu mieste baravykų?
Kita tema - šiandien sulaukiau skambučio iš savo buvusių namų šeimininkų. Keistai taip... kai kurie asmenys, mane turėtų vadinti ragana, nes būtent tokią situaciją aš prognozavau, kai išėjau iš tų namų, bet ką aš galiu padaryti, kad tiesiog numatau šiek tiek daugiau į priekį... tai tikriausiai genuose...
Keisti tie namai... labai keisti. Gal ir gerai, kad aš iš jų išėjau. Mano dabartiniai namai man kur kas labiau patinka :)
Dar kita tema - šalia manęs vėl apsigyveno liūdesys. Toks liūdnas liūdnas...
Atrodo gulėčiau šalia jo ir niekur neičiau, bet negalima taip... reikia krutėti...
Tai vat ir krutu. Šiandien į lovą pas liūdesį.
Labanakt,
madrid
Apniukes liūdesys
Keistas jausmas manyje šiandien. Labai keistas. Keistai nebeliko nerimo nei lašo.
Ir pykčio nebeliko. Jis visas kažkur išsibarstė...
Pakeliui...
O man įdomu - ar visus jausmus galima išbarstyti? O jei išbarstai, tai gal jie netikri? Bet ne, pyktis negali būti netikras...
Keistos tos mano mintys šiandien.
Dar keistesnis buvo sapnas.
Mielai būčiau nekilusi šiandien iš lovos.
Čia tikriausiai nuo vakarykščio pykčio viskas pasiliko...
Pavargau. Vieną dieną aš tikrai nušoksiu nuo tilto.
Bet dar ne šiandien.
Ir pykčio nebeliko. Jis visas kažkur išsibarstė...
Pakeliui...
O man įdomu - ar visus jausmus galima išbarstyti? O jei išbarstai, tai gal jie netikri? Bet ne, pyktis negali būti netikras...
Keistos tos mano mintys šiandien.
Dar keistesnis buvo sapnas.
Mielai būčiau nekilusi šiandien iš lovos.
Čia tikriausiai nuo vakarykščio pykčio viskas pasiliko...
Pavargau. Vieną dieną aš tikrai nušoksiu nuo tilto.
Bet dar ne šiandien.
girta salsa
labas rytas :)
šiandien pradedu dieną salsos ritmu :) visa tokia pilna pilna džiaugsmo :) pagaliau :)
vakar buvo man kuriozas. šiandien apie tai pagalvojus ima juokas, bet...
aš vakar tokia apsnūdusi, lyg ir snaudžiu, tampaus po namus... tik staiga "dzin" į pirmąsias duris. pagalvojau suklydo... po 5 minučių - vėl "dzin". tik dabar jau į antrąsias duris. šiek tiek sunerimau, įšokau į kelnes, bet mintyse pasakiau sau, kad nieko nelaukiu ir prie durų neinu :) pasiuskit visi :)
po poros minučių - skambutis. pasirodo pries porą savaičių pasikviečiau mielą draugą į svečius ir jis nepamiršo :) oi buvo juoko :)
vienaip ar kitaip - nuostabiai praleidau laiką ir buvo laaaabai malonu įkristi jam glėbin :)
kadangi vakar vynas buvo ragautas iki antros valandos šios dienos, galvojau nepakelsiu nei galvos, nei rankų, nei kojų iš ryto... bet labai keistai prabudau 6:22 ir pradėjau ankstyvą dieną :) viena bėda - jei man reikėtų vairuoti, aš tiesiog fiziškai to padaryti negalėčiau, nes esu gerokai apgirtusi :))
čia tikriausiai todėl galvos ir neskauda :) kol kas :))
taigi, reziume. mano draugai įvertino mano namus kaip labai superinius ir daug geresnius nei palėpė. o aš kaip tik užvakar padėjau tašką anoje istorijoje :)
ech, geras jausmas, kaip kokios sunkios naštos nusikračius!
geros dienos, manoji vistiek bus girtai salsiška :)
madrid.
šiandien pradedu dieną salsos ritmu :) visa tokia pilna pilna džiaugsmo :) pagaliau :)
vakar buvo man kuriozas. šiandien apie tai pagalvojus ima juokas, bet...
aš vakar tokia apsnūdusi, lyg ir snaudžiu, tampaus po namus... tik staiga "dzin" į pirmąsias duris. pagalvojau suklydo... po 5 minučių - vėl "dzin". tik dabar jau į antrąsias duris. šiek tiek sunerimau, įšokau į kelnes, bet mintyse pasakiau sau, kad nieko nelaukiu ir prie durų neinu :) pasiuskit visi :)
po poros minučių - skambutis. pasirodo pries porą savaičių pasikviečiau mielą draugą į svečius ir jis nepamiršo :) oi buvo juoko :)
vienaip ar kitaip - nuostabiai praleidau laiką ir buvo laaaabai malonu įkristi jam glėbin :)
kadangi vakar vynas buvo ragautas iki antros valandos šios dienos, galvojau nepakelsiu nei galvos, nei rankų, nei kojų iš ryto... bet labai keistai prabudau 6:22 ir pradėjau ankstyvą dieną :) viena bėda - jei man reikėtų vairuoti, aš tiesiog fiziškai to padaryti negalėčiau, nes esu gerokai apgirtusi :))
čia tikriausiai todėl galvos ir neskauda :) kol kas :))
taigi, reziume. mano draugai įvertino mano namus kaip labai superinius ir daug geresnius nei palėpė. o aš kaip tik užvakar padėjau tašką anoje istorijoje :)
ech, geras jausmas, kaip kokios sunkios naštos nusikračius!
geros dienos, manoji vistiek bus girtai salsiška :)
madrid.
pirmoji naktis
ne, ne apie tą pirmąją naktį aš čia :)
tiesa sakant, nuo pervargimo man jau vakar nesimiegojo. varčiausi iki trečios valandos, paskui kėliausi, pavaikštinėjau, pavarlinėjau po tuščius namus ir vistiek nieko gero.
šiąnakt yra pirmoji naktis mano naujuose gražiuose namuose.
taip, atspėjote, mano kantrybė neišlaikė. į tai jau buvo panašu kurį laiką, bet tiesiog... viskas praeina ir tas jausmas, kurį jaučiu dabar taip pat pasibaigs. ir bus gera gera.
jei nuoširdžiai, man jau dabar yra gera. yra lengva ir ramu. tik praeitos savaitės nuovargis, kojų raumenų skausmas ir bardakas namuose primena apie tai, kad aš išsikrausčiau.
dabar, žiūrint iš atstumo - nuo pat pradžių visa tai kvepėjo neskaniai. mano keletas protingų draugų man tai sakė. tačiau aš juk išdidi, kol savo kailiu viso šūdo nepatiriu, tol nepaklausysiu.
vakar gulėjau lovoj tuščiame kambaryje ir prisiminiau pačią pirmą sceną apie "nuosavą erdvę". suėmė juokas.
tačiau visam gyvenimui įsitaisiau alergiją kai kuriom frazėm.
tai kas čia dabar kaltas???!!!
čia ne ta, čia kita. ją įsitaisiau ne tik aš. ale ji tokia jumoro forma... visada kažkas yra kaltas... ech...
paskui prisiminiau viską, kas ten buvo per paskutinį pusmetį. prisiminiau ir tai, kad paskutinius tris mėnesius jau įvažiavus į Vitebsko gatvę, mano širdis pradėdavo daužytis iš streso... nepaaiškinama tai... tikriausiai tik pajaučiama...
ir paskui tas ironiškai skambantis klausimas: "Rūta, o tau tikrai taip blogai su manim gyventi?"...
nepasakosiu. vistiek visko viename lape neišpilsiu. o be to, viskas jau sudėta į knygą. dabar ji brandinama stalčiuje kartu su mano vertais sidabrais. beliko tik isivaizduojamas nutrintas moters siluetas ant tualeto staktos tame bute... (balta ta stakta, balta, ir nėra ten jokios moters. bet tu nupiešk...)
ai, i to minie, kaip sako viena išmintinga moteris lenkė. viskas pasikeičia ir viskas mums duoda tik gerą patirtį :)
tiesą sakant, aš ir nesisieloju. nes nelabai yra ko... esu tik dėkinga vienam draugui, kuris buvo pakankamai įtakingas man, kad aš išgirsčiau, jog man reikia išeiti. visų kitų žodžiai buvo tarsi žirniai į sieną...
labanaktis.
aš einu toliau vartytis naujoje lovoje, kurioje man sunku apsiprasti...
madrid
tiesa sakant, nuo pervargimo man jau vakar nesimiegojo. varčiausi iki trečios valandos, paskui kėliausi, pavaikštinėjau, pavarlinėjau po tuščius namus ir vistiek nieko gero.
šiąnakt yra pirmoji naktis mano naujuose gražiuose namuose.
taip, atspėjote, mano kantrybė neišlaikė. į tai jau buvo panašu kurį laiką, bet tiesiog... viskas praeina ir tas jausmas, kurį jaučiu dabar taip pat pasibaigs. ir bus gera gera.
jei nuoširdžiai, man jau dabar yra gera. yra lengva ir ramu. tik praeitos savaitės nuovargis, kojų raumenų skausmas ir bardakas namuose primena apie tai, kad aš išsikrausčiau.
dabar, žiūrint iš atstumo - nuo pat pradžių visa tai kvepėjo neskaniai. mano keletas protingų draugų man tai sakė. tačiau aš juk išdidi, kol savo kailiu viso šūdo nepatiriu, tol nepaklausysiu.
vakar gulėjau lovoj tuščiame kambaryje ir prisiminiau pačią pirmą sceną apie "nuosavą erdvę". suėmė juokas.
tačiau visam gyvenimui įsitaisiau alergiją kai kuriom frazėm.
tai kas čia dabar kaltas???!!!
čia ne ta, čia kita. ją įsitaisiau ne tik aš. ale ji tokia jumoro forma... visada kažkas yra kaltas... ech...
paskui prisiminiau viską, kas ten buvo per paskutinį pusmetį. prisiminiau ir tai, kad paskutinius tris mėnesius jau įvažiavus į Vitebsko gatvę, mano širdis pradėdavo daužytis iš streso... nepaaiškinama tai... tikriausiai tik pajaučiama...
ir paskui tas ironiškai skambantis klausimas: "Rūta, o tau tikrai taip blogai su manim gyventi?"...
nepasakosiu. vistiek visko viename lape neišpilsiu. o be to, viskas jau sudėta į knygą. dabar ji brandinama stalčiuje kartu su mano vertais sidabrais. beliko tik isivaizduojamas nutrintas moters siluetas ant tualeto staktos tame bute... (balta ta stakta, balta, ir nėra ten jokios moters. bet tu nupiešk...)
ai, i to minie, kaip sako viena išmintinga moteris lenkė. viskas pasikeičia ir viskas mums duoda tik gerą patirtį :)
tiesą sakant, aš ir nesisieloju. nes nelabai yra ko... esu tik dėkinga vienam draugui, kuris buvo pakankamai įtakingas man, kad aš išgirsčiau, jog man reikia išeiti. visų kitų žodžiai buvo tarsi žirniai į sieną...
labanaktis.
aš einu toliau vartytis naujoje lovoje, kurioje man sunku apsiprasti...
madrid
apie vaikus
anksčiau aš vis pamąstydavau apie tai. prieš kokius šešerius metus dažnai, paskui tie pamąstymai retėjo ir retėjo...
dabar apie tai susimąstau labai retai.
šiandien ryte gulėjau lovoj ir galvojau, kad per paskutinio pusmečio patirtis aš vaikų nenoriu akyse matyti. šiandien tai suvokiau labai aiškiai - atsibudau ir supratau.
smerkite mane kiek norite, bet nenoriu ir gana.
tegul juos augina kiti ir kitos.
na taip, pas kai kuriuos jie dar patys auga.
kaip gėlės.
dabar apie tai susimąstau labai retai.
šiandien ryte gulėjau lovoj ir galvojau, kad per paskutinio pusmečio patirtis aš vaikų nenoriu akyse matyti. šiandien tai suvokiau labai aiškiai - atsibudau ir supratau.
smerkite mane kiek norite, bet nenoriu ir gana.
tegul juos augina kiti ir kitos.
na taip, pas kai kuriuos jie dar patys auga.
kaip gėlės.
išsigandusi
man baisu. guliu kaip mažas žveriukas, kuris prašo, kad jo neužmuštų, ir nieko nesakau.
aš retai kalbu garsiai apie savo būsenas. jei nesugebėjai jos pamatyti, tuomet ir neturi to artumo... nepagavai už uodegos ir ta paukštė nuskrido.
kai nepagauni, tuomet viskas lieka man.
po dvidešimties minučių aš tarsi apsiverčiu, mintyse dar karta parvirtinu savo vaikystėje susikurtą tiesą, kad esu viena, todėl viską turiu padaryti pati. taip ir darau. kiekvienu žingsniu, kiekvienu veiksmu tai tik pasitvirtina.
ne todėl, kad kažkam kažką įrodyčiau. veikiausiai tam, kad nejausčiau nuoskaudos ir nusivylimo.
kaip tik šiandien vėl buvau panirusi į prichologijos mokslų gilybes. na, nelabai giliai, bet skaičiau knygą. skaitant suvokiau, kad mano šitas užsispyrimas ir nepasitikėjimas niekuo yra likęs iš vaikystės.
aš negalėjau pasikliauti niekuo. netgi savo tėčiu. mane buvo pavedę milijoną kartų ir kaskart aš jaučiau nusivylimą. negana to, mano tėtis tuomet, kai man pažadėdavo ir eilinį kartą pavesdavo, sugebėdavo meistriškai "išsisukti" (bet apie tai parašysiu kitą kartą, labai jau ilga istorija būtų).
net dabar, kai esu subrendusi moteris, aš nepasitikiu savo tėčio žodžiais...
tai jei aš netikiu juo, pasakykit man, prašau, kuriuo vyru aš galiu tikėti?
greičiausiai iš čia ir kyla tai, kad aš nepasitikiu niekuo. nei vienas vyras negali būti pakankamai geras, kad būti šalia manęs ir mane apginti. o ką jau kalbėti apie moteris (apie jas aš turiu dar atskirą nuomonę, kuri tikriausiai galėtų buti sudėta į knygą)...
tikriausiai todėl taip ir yra - aš absoliučiai viską darau pati.
tai nereiškia, kad kiti žmonės man nėra reikalingi. anaiptol. aš tiesiog niekuo nepasitikiu.
todėl tokią akimirką, kai aš savo vidumi jaučiuosi nuoga - man yra baisu.
o tu to nepastebi. lyg ir supranti, kad kažkas ne taip, bet iki galo ir nesupranti... o gal supranti, tik nieko nedarai?
šiek tiek skaudu, todėl kartais mano akyse sužimba ašaros. bet niekada neišsprūsta žodžiai. pasilieku sau visas savo mintis ir nusivylimą.
ką gi - c'est la vie.
o iš tiesų aš tiesiog esu išsigandusi.
aš retai kalbu garsiai apie savo būsenas. jei nesugebėjai jos pamatyti, tuomet ir neturi to artumo... nepagavai už uodegos ir ta paukštė nuskrido.
kai nepagauni, tuomet viskas lieka man.
po dvidešimties minučių aš tarsi apsiverčiu, mintyse dar karta parvirtinu savo vaikystėje susikurtą tiesą, kad esu viena, todėl viską turiu padaryti pati. taip ir darau. kiekvienu žingsniu, kiekvienu veiksmu tai tik pasitvirtina.
ne todėl, kad kažkam kažką įrodyčiau. veikiausiai tam, kad nejausčiau nuoskaudos ir nusivylimo.
kaip tik šiandien vėl buvau panirusi į prichologijos mokslų gilybes. na, nelabai giliai, bet skaičiau knygą. skaitant suvokiau, kad mano šitas užsispyrimas ir nepasitikėjimas niekuo yra likęs iš vaikystės.
aš negalėjau pasikliauti niekuo. netgi savo tėčiu. mane buvo pavedę milijoną kartų ir kaskart aš jaučiau nusivylimą. negana to, mano tėtis tuomet, kai man pažadėdavo ir eilinį kartą pavesdavo, sugebėdavo meistriškai "išsisukti" (bet apie tai parašysiu kitą kartą, labai jau ilga istorija būtų).
net dabar, kai esu subrendusi moteris, aš nepasitikiu savo tėčio žodžiais...
tai jei aš netikiu juo, pasakykit man, prašau, kuriuo vyru aš galiu tikėti?
greičiausiai iš čia ir kyla tai, kad aš nepasitikiu niekuo. nei vienas vyras negali būti pakankamai geras, kad būti šalia manęs ir mane apginti. o ką jau kalbėti apie moteris (apie jas aš turiu dar atskirą nuomonę, kuri tikriausiai galėtų buti sudėta į knygą)...
tikriausiai todėl taip ir yra - aš absoliučiai viską darau pati.
tai nereiškia, kad kiti žmonės man nėra reikalingi. anaiptol. aš tiesiog niekuo nepasitikiu.
todėl tokią akimirką, kai aš savo vidumi jaučiuosi nuoga - man yra baisu.
o tu to nepastebi. lyg ir supranti, kad kažkas ne taip, bet iki galo ir nesupranti... o gal supranti, tik nieko nedarai?
šiek tiek skaudu, todėl kartais mano akyse sužimba ašaros. bet niekada neišsprūsta žodžiai. pasilieku sau visas savo mintis ir nusivylimą.
ką gi - c'est la vie.
o iš tiesų aš tiesiog esu išsigandusi.
spyris į šikną
užsirašiau į kursus pas Vidą. baisu.
bet tiesiog jau nebėra kitos išeities. gana stumdyti viską pirmyn - atgal. reikia imti ir pabaigti. nieko nėra geriau, kaip geras spyris į šikną.
visos mano permainos prasidės jau labai greitai.
skaudu yra tai, kad labai to nenorėdama skaudinsiu žmones, kurie mane myli.
net nežinau kokiu būdu jiems tai pasakyti iš anksto ir kaip juos įskaudinti kuo mažiau...
o gal reikia mažiau dėmesio kreipti į kitus? juk į mane dėmesio vistiek niekas nekreipia?
aš pavargusi. geresnio laiko kaip šis net pats Dievas sugalvoti negalėjo.
labanakt,
madrid
bet tiesiog jau nebėra kitos išeities. gana stumdyti viską pirmyn - atgal. reikia imti ir pabaigti. nieko nėra geriau, kaip geras spyris į šikną.
visos mano permainos prasidės jau labai greitai.
skaudu yra tai, kad labai to nenorėdama skaudinsiu žmones, kurie mane myli.
net nežinau kokiu būdu jiems tai pasakyti iš anksto ir kaip juos įskaudinti kuo mažiau...
o gal reikia mažiau dėmesio kreipti į kitus? juk į mane dėmesio vistiek niekas nekreipia?
aš pavargusi. geresnio laiko kaip šis net pats Dievas sugalvoti negalėjo.
labanakt,
madrid
aš turiu blogą nuojautą. labai blogą.
žinau, kad esu jau tokią turėjusi.
kaskart kai ji mane aplanko, akyse pasirodo ašaros. nes man būna gaila savęs ir kitų. dažniausiai skauda.
nerekia man nei palaikymų, nei dar kokių nors ovacijų. aš visada viską dariau viena. todėl tikriausiai ir dabar galiu viską padaryti pati.
toks jau tas gyvenimas.
aš kai baigiau mokyklą, laiške parašiau frazę: 'žmogus iš prigimties yra vienišas'. per 10 metų mano galvoje įsirėžė tai tik dar giliau.
ir nuo to tikrai nėra lengviau...
žinai, man iš tiesų viskas taip nusibodo, kad norėčiau trenkti viską ir palikti. taip viską viską. pasielgti spontaniškai ir neprognozuojamai...
gasdina tik tai, kad po mano tokio poelgio liks nemažai įskaudintų žmonių, kuriuos aš myliu.
todėl ir kankinuosi. skamba apsurdiškai - aš kankinuosi, kad neskaudinčiau kitų ir kartu labiausiai skaudinu save...
kad ir kas bebūtų, esu tikra, ilgiau penkerių metų manęs čia nebus... tai gal galima ir pasikankinti... jei Dievulis pats manes nepasiims - palįsiu po traukiniu.
žinau, kad esu jau tokią turėjusi.
kaskart kai ji mane aplanko, akyse pasirodo ašaros. nes man būna gaila savęs ir kitų. dažniausiai skauda.
nerekia man nei palaikymų, nei dar kokių nors ovacijų. aš visada viską dariau viena. todėl tikriausiai ir dabar galiu viską padaryti pati.
toks jau tas gyvenimas.
aš kai baigiau mokyklą, laiške parašiau frazę: 'žmogus iš prigimties yra vienišas'. per 10 metų mano galvoje įsirėžė tai tik dar giliau.
ir nuo to tikrai nėra lengviau...
žinai, man iš tiesų viskas taip nusibodo, kad norėčiau trenkti viską ir palikti. taip viską viską. pasielgti spontaniškai ir neprognozuojamai...
gasdina tik tai, kad po mano tokio poelgio liks nemažai įskaudintų žmonių, kuriuos aš myliu.
todėl ir kankinuosi. skamba apsurdiškai - aš kankinuosi, kad neskaudinčiau kitų ir kartu labiausiai skaudinu save...
kad ir kas bebūtų, esu tikra, ilgiau penkerių metų manęs čia nebus... tai gal galima ir pasikankinti... jei Dievulis pats manes nepasiims - palįsiu po traukiniu.
istorijos finalas
kartais situacija atrodo be išeities. kartais atrodo, kad geriausia yra palaukti.
šį kartą mano kantrybė trūko ir aš atsitraukiu.
vakar ryte tai atrodė keista ir buvo šiokio tokio nerimo... šiandien viskas jau stovi savo vietose - viduje vėl ramuma.
liko tik paskutiniai žingsniai ir vienas taškas.
gera yra suvokti tai, kad viskas duoda patirtį. jei tik pasižiūri giliau - matai didelę naudą. o kai ta nauda dar ir skaičiais apskaičiuojama... vienas du ir matai 'proffit'.
darausi panaši i Saulių, kurio akyse sukasi 'bakso' ženkliukai...
taigi, nauja diena, nauji planai, senas duris uždarau.
mano skolos atiduotos su didelėmis krizinėmis palūkanomis.
labanaktis,
madrid
p.s. šiandien pagaliau man padarė naują plaukuoseną - esu panaši į prancūzę. apskritai, šiandien gulėjau ant masažinio stalo ir mėgavausi... mintyse dėkavojau savo angelui, kad galiu mėgautis...
pabandyk ir tu ;)
šį kartą mano kantrybė trūko ir aš atsitraukiu.
vakar ryte tai atrodė keista ir buvo šiokio tokio nerimo... šiandien viskas jau stovi savo vietose - viduje vėl ramuma.
liko tik paskutiniai žingsniai ir vienas taškas.
gera yra suvokti tai, kad viskas duoda patirtį. jei tik pasižiūri giliau - matai didelę naudą. o kai ta nauda dar ir skaičiais apskaičiuojama... vienas du ir matai 'proffit'.
darausi panaši i Saulių, kurio akyse sukasi 'bakso' ženkliukai...
taigi, nauja diena, nauji planai, senas duris uždarau.
mano skolos atiduotos su didelėmis krizinėmis palūkanomis.
labanaktis,
madrid
p.s. šiandien pagaliau man padarė naują plaukuoseną - esu panaši į prancūzę. apskritai, šiandien gulėjau ant masažinio stalo ir mėgavausi... mintyse dėkavojau savo angelui, kad galiu mėgautis...
pabandyk ir tu ;)
Veidmainystė
Mane kartais vadina veidmaine. Tarsi imu, ir mainau savo veidus vieną po kito. Pukšt - sekantis veidas, pukšt - dar kitoks...
Tiesa yra tokia, kad mano tikrą veidą žino tik kokie trys žmogeliukai šioje žemėje. O visiems kitiems aš esu vienokia ar kitokia...
Paradoksalu - mano sugyventinė sako, kad ji mato visus žmones kiaurai, be kaukės, tokius, kokie jie yra... Deja... manęs ji taip ir nepamatė...
O kas yra veidmainystė? Ar mes galime taip vadinti kitą žmogų? Juk niekada jo taip ir nepažįstame iki pat galo... pamatome kraštelį, kuris mums patinka, norime daugiau, o tuomet randame daug kitokių žmogaus veidų, kurie mums nėra tokie malonūs. Ir tuomet jį vadiname "veidmainiu". Bet ar tai teisinga?
Šiandien keista diena - darbų kalnai, rezultatų irgi... ryte eidama į darbą, pasirinkau prastus batelius ir to pasėkoje, ant mano kojyčių dabar pūslės :(
Sėdžiu aš susitikime su būsima darbuotoja, o mintis tik ir sukasi, kaip tą skausmą kojose sumažinti :)
Aplankiau batų parduotuvę - išmainiau senuosius į naujus.
Gydau kojeles druska ir tikiuosi, kad rytoj, pėdindama į darbą nekartosiu galvoje, kad jau laikas pirkti automobilį.
Kai aš padariau avariją, čia buvo praeitą mėnesį, stresas buvo didelis. Šokas ir kartu džiaugsmas, kad likau gyva. Paskutinį mėnesį megavausi vaikščiojimu pėščiomis ir gražiu Vilniumi, kuri anksčiau matydava tik pro automobilio langą...
Tačiau paroje pradėjo trūkti laiko. Vienas iš mano atrastų aupymo būdų - audio knygos. Aš kas vakarą skaitau knygą. Na, tiesiog negaliu užmigti neperskaičius nors keleto puslapių. Ir dabar, kai laiko tam nebeliko - susiradau aktorių perskaitytas knygas ir jas klausau eidama darban. Visai neblogai, tik kai kurie angliški žodžiai užstringa mano galvos žodyne...
Taigi, šiandien kaip tik klausiau apie kaukes ir apie tai, kokie mes būname skirtingose situacijose. Įdomu kartais atrasti savo ir kitų elgesyje teorinių dėsnių... Dar įdomiau yra tai, kad paskesni veiksmai tiksliai atitinka teoriją...
Ot mokslas ta psichologija :)
Šiandien mano galvoje skamba daina. Ją dainuoja moteriškė dievišku balsu...
Bet tai dar ne viskas - žodžiai tarsi parašyti dabartinei būsenai.
Paklausyk:
Labanaktis,
madrid
Tiesa yra tokia, kad mano tikrą veidą žino tik kokie trys žmogeliukai šioje žemėje. O visiems kitiems aš esu vienokia ar kitokia...
Paradoksalu - mano sugyventinė sako, kad ji mato visus žmones kiaurai, be kaukės, tokius, kokie jie yra... Deja... manęs ji taip ir nepamatė...
O kas yra veidmainystė? Ar mes galime taip vadinti kitą žmogų? Juk niekada jo taip ir nepažįstame iki pat galo... pamatome kraštelį, kuris mums patinka, norime daugiau, o tuomet randame daug kitokių žmogaus veidų, kurie mums nėra tokie malonūs. Ir tuomet jį vadiname "veidmainiu". Bet ar tai teisinga?
Šiandien keista diena - darbų kalnai, rezultatų irgi... ryte eidama į darbą, pasirinkau prastus batelius ir to pasėkoje, ant mano kojyčių dabar pūslės :(
Sėdžiu aš susitikime su būsima darbuotoja, o mintis tik ir sukasi, kaip tą skausmą kojose sumažinti :)
Aplankiau batų parduotuvę - išmainiau senuosius į naujus.
Gydau kojeles druska ir tikiuosi, kad rytoj, pėdindama į darbą nekartosiu galvoje, kad jau laikas pirkti automobilį.
Kai aš padariau avariją, čia buvo praeitą mėnesį, stresas buvo didelis. Šokas ir kartu džiaugsmas, kad likau gyva. Paskutinį mėnesį megavausi vaikščiojimu pėščiomis ir gražiu Vilniumi, kuri anksčiau matydava tik pro automobilio langą...
Tačiau paroje pradėjo trūkti laiko. Vienas iš mano atrastų aupymo būdų - audio knygos. Aš kas vakarą skaitau knygą. Na, tiesiog negaliu užmigti neperskaičius nors keleto puslapių. Ir dabar, kai laiko tam nebeliko - susiradau aktorių perskaitytas knygas ir jas klausau eidama darban. Visai neblogai, tik kai kurie angliški žodžiai užstringa mano galvos žodyne...
Taigi, šiandien kaip tik klausiau apie kaukes ir apie tai, kokie mes būname skirtingose situacijose. Įdomu kartais atrasti savo ir kitų elgesyje teorinių dėsnių... Dar įdomiau yra tai, kad paskesni veiksmai tiksliai atitinka teoriją...
Ot mokslas ta psichologija :)
Šiandien mano galvoje skamba daina. Ją dainuoja moteriškė dievišku balsu...
Bet tai dar ne viskas - žodžiai tarsi parašyti dabartinei būsenai.
Paklausyk:
Labanaktis,
madrid
when time goes by
Sako, kad kai gyvenimas privingiuoja prie pasikeitimų, žmogus stengiasi tai parodyti.
Galbūt. Norėčiau tuo tikėti.
Šiandien einu kirpti plaukų, reikia pasidaryti gražią plaukuoseną idant mano klasiokai, kuriuos sutiksiu šį 5dienį pasiliktų gerą vaizdą.
Nors iš tiesų man nėra labai svarbu ką apie mane galvoja kiti. Man kur kas svarbiau yra kaip aš pati jaučiuosi viduje. Tuomet visa tai persikelia į išorę ir tada mane tokią ir mato.
Aš buvau susitikus klasiokus prieš pora savaičių - kai kurių nepažinau, o kai kurie nepasikeitė per tuos 13 metų... keista... O vaizdas galvoje liko ne iš susitikimo, o iš tų kartu praleistų metų. Tai gal ir neverta darytis plaukuosenos?
Labai idomu kaip aš atrodysiu dar po 10 metų... labai...
Greičiausiai manęs visai nebus gyvos, bet čia ne esmė.
Gero vakaro,
madrid
Galbūt. Norėčiau tuo tikėti.
Šiandien einu kirpti plaukų, reikia pasidaryti gražią plaukuoseną idant mano klasiokai, kuriuos sutiksiu šį 5dienį pasiliktų gerą vaizdą.
Nors iš tiesų man nėra labai svarbu ką apie mane galvoja kiti. Man kur kas svarbiau yra kaip aš pati jaučiuosi viduje. Tuomet visa tai persikelia į išorę ir tada mane tokią ir mato.
Aš buvau susitikus klasiokus prieš pora savaičių - kai kurių nepažinau, o kai kurie nepasikeitė per tuos 13 metų... keista... O vaizdas galvoje liko ne iš susitikimo, o iš tų kartu praleistų metų. Tai gal ir neverta darytis plaukuosenos?
Labai idomu kaip aš atrodysiu dar po 10 metų... labai...
Greičiausiai manęs visai nebus gyvos, bet čia ne esmė.
Gero vakaro,
madrid
suka liubov arba išsiskyrimai, kurie manęs neskaudina
Šiandien pirmą kartą tiesiai šviesiai tau pasakiau, kad viskas gali būti baigta...
Švelniai, apeinant aplinkui. Link to ėjau jau kuris laikas ir vis bandžiau tau tai parodyti, vis stengiausi, kad suvoktum tai... o tau skaudu. skaudu, kai tave palieka...
Iš kitos pusės - aš niekada ir nežadėjau būti su tavim amžinai. Ir kiekvina "pavydo" scena tik tolino mane, nors aš iš tiesų niekada ir nebuvau arti. Tik tu stengeisi mane pririšti, o dabar siunti, nes aš net nesakau kuo esu užimta, nes nieko nesupranti ir negali nuspėti kaip aš pasielgsiu...
Dar dabar tavo žodžiai skamba ausyse: "na ir gerai, mesk mane"
Juokinga... labai juokinga... tau belieka tik dainuoti dainas - "suka liubov", o aš jų net nesiruošiu klausytis.
Jei pažiūrėti giliau, mes niekada ir negyvenome vienam pasaulyje. Tik tu, kaip visada, norejai susitapatinti. Pavydėjai kiekvieno žingsnio, kiekvienam žmogui, taip ir neišgirdai, kad aš nekenčiu pavydo... taip ir nesupratai, kad šitas spaudimas mane atstūmė...
Aš prašiau, savo angelo labai prašiau, kad tau duotų meilę. Bet jis kažko čėdyja... o aš nebeturiu kantrybės... aš kasdien po truputėli tave stumiu nuo savęs...
Negerai taip. Geriau yra imti ir nupjauti. Viską vienu rėžiu, paėmus didelį peilį...
Bet tu neleidi. Kiekvienas tavo veiksmas, kuriuo tu stengiesi pririšti, mane baido ir aš pjaustau po truputėlį - imu buka pjūklą ir džyrinu.
Tau skauda. Matau tai, skaitau tai, girdžiu tai... Tavo visas vidus tiesiog rėkia iš skausmo...
Bet ką aš galiu su tuo padaryti? Aš juk niekada nieko nežadėjau. Ir niekada nesakiau, kad myliu...
Tai kodėl dabar turėčiau jaustis kalta?
Nesijaučiu.
Aš krentu miegoti ramia širdim ir ramiu protu, kad rytoj pasitikčiau naują dieną su naujais projektais... ir džiaugčiaus, nes juose tikrai nebus tavęs.
Labanakt,
madrid
Švelniai, apeinant aplinkui. Link to ėjau jau kuris laikas ir vis bandžiau tau tai parodyti, vis stengiausi, kad suvoktum tai... o tau skaudu. skaudu, kai tave palieka...
Iš kitos pusės - aš niekada ir nežadėjau būti su tavim amžinai. Ir kiekvina "pavydo" scena tik tolino mane, nors aš iš tiesų niekada ir nebuvau arti. Tik tu stengeisi mane pririšti, o dabar siunti, nes aš net nesakau kuo esu užimta, nes nieko nesupranti ir negali nuspėti kaip aš pasielgsiu...
Dar dabar tavo žodžiai skamba ausyse: "na ir gerai, mesk mane"
Juokinga... labai juokinga... tau belieka tik dainuoti dainas - "suka liubov", o aš jų net nesiruošiu klausytis.
Jei pažiūrėti giliau, mes niekada ir negyvenome vienam pasaulyje. Tik tu, kaip visada, norejai susitapatinti. Pavydėjai kiekvieno žingsnio, kiekvienam žmogui, taip ir neišgirdai, kad aš nekenčiu pavydo... taip ir nesupratai, kad šitas spaudimas mane atstūmė...
Aš prašiau, savo angelo labai prašiau, kad tau duotų meilę. Bet jis kažko čėdyja... o aš nebeturiu kantrybės... aš kasdien po truputėli tave stumiu nuo savęs...
Negerai taip. Geriau yra imti ir nupjauti. Viską vienu rėžiu, paėmus didelį peilį...
Bet tu neleidi. Kiekvienas tavo veiksmas, kuriuo tu stengiesi pririšti, mane baido ir aš pjaustau po truputėlį - imu buka pjūklą ir džyrinu.
Tau skauda. Matau tai, skaitau tai, girdžiu tai... Tavo visas vidus tiesiog rėkia iš skausmo...
Bet ką aš galiu su tuo padaryti? Aš juk niekada nieko nežadėjau. Ir niekada nesakiau, kad myliu...
Tai kodėl dabar turėčiau jaustis kalta?
Nesijaučiu.
Aš krentu miegoti ramia širdim ir ramiu protu, kad rytoj pasitikčiau naują dieną su naujais projektais... ir džiaugčiaus, nes juose tikrai nebus tavęs.
Labanakt,
madrid
aš prašau
kasdien savo angelo prašau, kad atsiųstų tau meilę
gal tada paleisi mane ir viskas susitvarkys?
nemėgstu būti pririšta. o kaip tik taip ir jaučiuosi paskutiniu metu.
iš kitos pusės - visi patyrimai yra geri. net ir tie, kurie sukelia šleikštulį...
gal tada paleisi mane ir viskas susitvarkys?
nemėgstu būti pririšta. o kaip tik taip ir jaučiuosi paskutiniu metu.
iš kitos pusės - visi patyrimai yra geri. net ir tie, kurie sukelia šleikštulį...
draugystė ir pavadinimas knygai
jei mes draugus matuotume pagal tai, kiek jie mums duoda...
tuomet as turiu vos tris ir vienas is jų yra mama.
anksčiau aš buvau labai gera draugė, bet dabar, žiū, mano draugų beliko šiek tiek daugiau nei dešimtis. yra dar keletas, kurie labai norėtų, jog aš būčiau draugė, bet aš skūpi šioms asmenybėms. o gal tiesiog yra krizė ir aš skaičiuoju pinigus smarkiau, nei bet kada...
aš draugystę matuoju kitaip. deja, mano pasaulio suvokimas ir visi matavimai dažniausiai prasilenkia su "bendrai priimtomis normomis", nors giliau panagrinėjus šį klausimą būryje žmonių, 99% sutiks, kad mano mąstyme logikos yra, tačiau tokios taisyklės ir tradicijos... kalbant apie šį draugystės matą - jis nėra įprastas. tiesiog taip pasaulį suvokia kai kurie žmonės, kurių įtaka paskutiniu metu ypač didelė...
ir visaip kaip, ką aš tik bedaryčiau, nusipurtyti labai sunku...
bet vieną dieną, kai mano knyga bus pabaigta - tai būtinai įvyks.
jeigu mane labai užknis - knyga bus plona. aš tiesiog surasiu pabaigą. nebūtinai logišką ir nebūtinai gražią, ir visai nepanašią į pasakėčią...
labanaktis.
madrid.
tuomet as turiu vos tris ir vienas is jų yra mama.
anksčiau aš buvau labai gera draugė, bet dabar, žiū, mano draugų beliko šiek tiek daugiau nei dešimtis. yra dar keletas, kurie labai norėtų, jog aš būčiau draugė, bet aš skūpi šioms asmenybėms. o gal tiesiog yra krizė ir aš skaičiuoju pinigus smarkiau, nei bet kada...
aš draugystę matuoju kitaip. deja, mano pasaulio suvokimas ir visi matavimai dažniausiai prasilenkia su "bendrai priimtomis normomis", nors giliau panagrinėjus šį klausimą būryje žmonių, 99% sutiks, kad mano mąstyme logikos yra, tačiau tokios taisyklės ir tradicijos... kalbant apie šį draugystės matą - jis nėra įprastas. tiesiog taip pasaulį suvokia kai kurie žmonės, kurių įtaka paskutiniu metu ypač didelė...
ir visaip kaip, ką aš tik bedaryčiau, nusipurtyti labai sunku...
bet vieną dieną, kai mano knyga bus pabaigta - tai būtinai įvyks.
jeigu mane labai užknis - knyga bus plona. aš tiesiog surasiu pabaigą. nebūtinai logišką ir nebūtinai gražią, ir visai nepanašią į pasakėčią...
labanaktis.
madrid.
pasiekus dugna lieka vienintele kryptis - i virsu
na taip, paskutines 2 savaites buvo tokios itemptos, kad kartais vakarais atrode sustos sirdis nuo streso...
bet viskas prasidejo Kopenhaga ir ja baigesi.
as kasdien atsigulus miegoti save raminau, kad viskas bus gerai, viskas pasitaisys. o kita diena atnesdavo dar viena "staigmena", kuri ismusdavo is veziu...
bet dabar jau viskas gal ir nusistovejo, po truputeli susideliojau viska i stalciukus ir vel judu pirmyn...
kai buvau Kopenhagoj, ziurejau i undinele ir galvojau, kad gal kartais geriau buti akmeniu... tada taip neskauda ir neimi taip i sirdi visko, kas vyksta aplink.
taip kad dabar - viskas tik i virsu. visi, like apacioje, ziures daba man po sijonu i grazia victoria's secret kelnaites...
bet viskas prasidejo Kopenhaga ir ja baigesi.
as kasdien atsigulus miegoti save raminau, kad viskas bus gerai, viskas pasitaisys. o kita diena atnesdavo dar viena "staigmena", kuri ismusdavo is veziu...
bet dabar jau viskas gal ir nusistovejo, po truputeli susideliojau viska i stalciukus ir vel judu pirmyn...
kai buvau Kopenhagoj, ziurejau i undinele ir galvojau, kad gal kartais geriau buti akmeniu... tada taip neskauda ir neimi taip i sirdi visko, kas vyksta aplink.
taip kad dabar - viskas tik i virsu. visi, like apacioje, ziures daba man po sijonu i grazia victoria's secret kelnaites...
paskendusi gelese
labas vakaras...
pagaliau prisiruosiau ir radau jegu prisesti ir bent zodeliu aprasyti tai, kas paskutiniu metu dedasi mano gyvenime...
o vyksta visko iki kaklo... bet tikriausiai as esu laiminga. jei tik tai galima vadinti laime.
bet juk tu zinai, kad savo laime as kaip mozaika delioju is gabaliuku... negana to, tie visi gabaliukai dar ir po pasauli issibarste...
va guliu dabar savo lovoje uz graziu silkiniu uzuolaidu... ziuriu per apvalu langa i sena berza ir galvoju, kad esu labai labai laiminga... o poryt tokiu metu sedesiu Kopenhagoj ant kranto kur, ziuresiu i undinele ir atrodys, kad taip pat esu laiminga :)
vienaip ar kitaip - sis pavasaris prazydo man visom gelem, kokiom tik galejo prazisti. nezinau kodel, bet as namuose jau nebeturiu vazu. savo kabinete ciaudau, nes geliu kvapas maisosi ir kazkas ten man netinka... Kaune namai taip pat pilni geliu... tai ar cia si pavasari geliu daugiau prazydo, ar krizes metu geliu kainos nukrito ar siaip - mane tiesiog mylit? :))
as irgi jus myliu. visus. tik buciuoti visu negaliu. buciuoti galiu tik viena. ta, vieninteli ir savo.
labanakt,
madrid
pagaliau prisiruosiau ir radau jegu prisesti ir bent zodeliu aprasyti tai, kas paskutiniu metu dedasi mano gyvenime...
o vyksta visko iki kaklo... bet tikriausiai as esu laiminga. jei tik tai galima vadinti laime.
bet juk tu zinai, kad savo laime as kaip mozaika delioju is gabaliuku... negana to, tie visi gabaliukai dar ir po pasauli issibarste...
va guliu dabar savo lovoje uz graziu silkiniu uzuolaidu... ziuriu per apvalu langa i sena berza ir galvoju, kad esu labai labai laiminga... o poryt tokiu metu sedesiu Kopenhagoj ant kranto kur, ziuresiu i undinele ir atrodys, kad taip pat esu laiminga :)
vienaip ar kitaip - sis pavasaris prazydo man visom gelem, kokiom tik galejo prazisti. nezinau kodel, bet as namuose jau nebeturiu vazu. savo kabinete ciaudau, nes geliu kvapas maisosi ir kazkas ten man netinka... Kaune namai taip pat pilni geliu... tai ar cia si pavasari geliu daugiau prazydo, ar krizes metu geliu kainos nukrito ar siaip - mane tiesiog mylit? :))
as irgi jus myliu. visus. tik buciuoti visu negaliu. buciuoti galiu tik viena. ta, vieninteli ir savo.
labanakt,
madrid
drauge nedrauge
kas yra draugas? siandien man toks klausimas iskilo?
ar draugas PRIVALO galvoti kaip tu jautiesi ir spresti tavo problemas?
jis gali patarti, bet finale sprendima priima ir padaro veiksma zmogus, o ne draugas.
mano sugyventine - as apie ja jau pradejau rasyti knyga, nes tokios moters nesutiksi taip gatvej kasdiena. is kitos puses - su ja gyventi man kainuoja vis daugiau ir daugiau pastangu. nepaisant to, kad as stengiuosi jai nesimaisyti, nelisti nei i jos dushia nei i jos jausmus, o juo labiau i jos gyvenima - jai vistiek kliuvu. o tai musa mane is pusiausvyros...
dabar as ja vadinu Lelijele. kaip gele kokia, bet tai nepadeda. net ir tai, kad mintyse i jos puse siunciu pozityvias mintis - ji vistiek puciasi kaip visciukas.
todel nuo siol ji - Lelijele.
is kitos puses ziurint, gerai, kad ji yra. ji yra mano muza ir mano ikvepeja. ta moteris, kuri ikvepe mane pradeti rasyti knyga. as labai daug suvokiu su ja gyvendama. ir tai vyksta kiekviena diena.
tik ji pati nesuvokia, kad pavydas viska naikina. viska aplink save. ir pavydedama, ji nieko nepasieks. o as jai to nenoriu sakyti penkiolika kartu... uzteko vieno. neisgirdo - tai jos bedos.
o ji manes negirdi. gyvena savo pasaulyje ir jai keista, kodel ja skaudina kiti. ir niekaip nesusimasto, kad gyvena atbulai...
bet kas as tokia, kad teisciau. as tiesiog galiu ziureti, galiu patarti, jei manes to patarimo praso. jei man nesako nei zodzio - as nieko ir nesakysiu. man tai tiesiog nerupes.
labanaktis,
egocentriska nedrauge krenta i lova miegoti :)
madrid
ar draugas PRIVALO galvoti kaip tu jautiesi ir spresti tavo problemas?
jis gali patarti, bet finale sprendima priima ir padaro veiksma zmogus, o ne draugas.
mano sugyventine - as apie ja jau pradejau rasyti knyga, nes tokios moters nesutiksi taip gatvej kasdiena. is kitos puses - su ja gyventi man kainuoja vis daugiau ir daugiau pastangu. nepaisant to, kad as stengiuosi jai nesimaisyti, nelisti nei i jos dushia nei i jos jausmus, o juo labiau i jos gyvenima - jai vistiek kliuvu. o tai musa mane is pusiausvyros...
dabar as ja vadinu Lelijele. kaip gele kokia, bet tai nepadeda. net ir tai, kad mintyse i jos puse siunciu pozityvias mintis - ji vistiek puciasi kaip visciukas.
todel nuo siol ji - Lelijele.
is kitos puses ziurint, gerai, kad ji yra. ji yra mano muza ir mano ikvepeja. ta moteris, kuri ikvepe mane pradeti rasyti knyga. as labai daug suvokiu su ja gyvendama. ir tai vyksta kiekviena diena.
tik ji pati nesuvokia, kad pavydas viska naikina. viska aplink save. ir pavydedama, ji nieko nepasieks. o as jai to nenoriu sakyti penkiolika kartu... uzteko vieno. neisgirdo - tai jos bedos.
o ji manes negirdi. gyvena savo pasaulyje ir jai keista, kodel ja skaudina kiti. ir niekaip nesusimasto, kad gyvena atbulai...
bet kas as tokia, kad teisciau. as tiesiog galiu ziureti, galiu patarti, jei manes to patarimo praso. jei man nesako nei zodzio - as nieko ir nesakysiu. man tai tiesiog nerupes.
labanaktis,
egocentriska nedrauge krenta i lova miegoti :)
madrid
siandien as dainuoju :)
never knew I could feel like this
like I've never seen the sky before
I want to vanish inside you kiss
everyday I love you more and more...
listen to my heart, can you hear it saying?
telling me to give you everything
seasons may change - winter to spring
but I love you untill the end of time...
come what may...
come what may...
cause I will love you
untill my dieing day
suddenly the World seem such a perfect place
suddenly it moves with such a perfect grace
suddenly my life doesn't seem such a waste
it all revolves aroud you...
and there's no mountaip too high no river too wide
sing out this song I'll be there by your side
storm clouds may gather and stars may collide
but I love you untill the end of time...
oh, come what may...
____________________________________________________
gera siandien diena. labai gera. visa pilna dziaugsmo, dainu, skanaus maisto, geros nuotaikos ir akriliniu dazu.
siandien piesiau save. nezinau ar kam isdrisiu parodyt ta sedevra... bet gerai bent jau tiek, kad as vel paemiau teptuka i rankas ir pradejau tapyti...
pagaliau jauciu pavasari. visas Vilnius pilnas jo...
uzuodi?
labanakt,
madrid
like I've never seen the sky before
I want to vanish inside you kiss
everyday I love you more and more...
listen to my heart, can you hear it saying?
telling me to give you everything
seasons may change - winter to spring
but I love you untill the end of time...
come what may...
come what may...
cause I will love you
untill my dieing day
suddenly the World seem such a perfect place
suddenly it moves with such a perfect grace
suddenly my life doesn't seem such a waste
it all revolves aroud you...
and there's no mountaip too high no river too wide
sing out this song I'll be there by your side
storm clouds may gather and stars may collide
but I love you untill the end of time...
oh, come what may...
____________________________________________________
gera siandien diena. labai gera. visa pilna dziaugsmo, dainu, skanaus maisto, geros nuotaikos ir akriliniu dazu.
siandien piesiau save. nezinau ar kam isdrisiu parodyt ta sedevra... bet gerai bent jau tiek, kad as vel paemiau teptuka i rankas ir pradejau tapyti...
pagaliau jauciu pavasari. visas Vilnius pilnas jo...
uzuodi?
labanakt,
madrid
gyvenu aistra
kai gyveni aistra. aistra kazkam.
tada nematai nieko... atrodo nieko negirdi ir visi rupesciai dingsta kazkur taves nepasieke...
o as taip kazkur skrajoju - lyg cia, bet is tiesu visai nesu cia...
ir tos zemiskos butybes, niekada negyvenancios aistra, to niekada nesupras...
tyliu. nes zinau, kad mano aistros niekas nesupras. pasukios pirsta prie smilkinio ir mintyse nuteis. o man nereikia, kad mane teistu. as zinau, kad gyvendama ja, as esu laiminga.
nepatinka tik pavydas, kuri matau aplink. nepatinka zmones, kurie isivaizduoja, kad ju reikia bijoti, kad jie kazkas tokio... keista, bet kuo daugiau as tokiu sutinku, tuo labiau suvokiu, kad tik shudo verti save taip kelia. o kuo zmogus turtingesnis viduje ir brandesnis, tuo maziau jis save kelia ir puciasi...
dar keisciau yra tai, kad tie, kurie isivaizduoja, jog yra labai gilus ir filosofiski ir tiesu yra gryni analfabetai... perskaito viena knyga ir jau jauciasi dievais... o giliau pakapscius randi kvaila zmogeli, kuris neturejo nei proto nei kantrybes net auksta moksla sukirsti... istrigusi kazkur tarp savo tustybes ir noro buti dievu...
deja, deja, lietuviai labai daznai nori pabuti dievais. is mazu ar dideliu kaimu... uzdirba 10-20 tukstanciu ir jauciasi milijonieriais, o is tiesu yra tokie dvasios ubagai, kad net graudu...
ir net kartais tie, kurie is pirmo zvilgsnio neatrodo dvasios ubagai, giliau paziurejus yra butent tokie tik giliau visa tai paslepe... ir tada jautiesi juokingai. panasiai kaip pas mama kaime, kai zmones dovanas dovanoja su kainom ir negana to, ju paskui nenuplesia... banalu.
visas sitas banalumas mane dabar supa dazniau nei bet kada. nuo to as darausi tik dar labiau atsiskyrusi nuo visu. lieku viena su savo aistra.
gal ir gerai.
mes gyvenam kartu, bet po viena medziais virstam.
nepamirsk aistros ir ja gyventi. tik taip ir supranti tikra gyvenimo skoni.
myliu,
madrid
tada nematai nieko... atrodo nieko negirdi ir visi rupesciai dingsta kazkur taves nepasieke...
o as taip kazkur skrajoju - lyg cia, bet is tiesu visai nesu cia...
ir tos zemiskos butybes, niekada negyvenancios aistra, to niekada nesupras...
tyliu. nes zinau, kad mano aistros niekas nesupras. pasukios pirsta prie smilkinio ir mintyse nuteis. o man nereikia, kad mane teistu. as zinau, kad gyvendama ja, as esu laiminga.
nepatinka tik pavydas, kuri matau aplink. nepatinka zmones, kurie isivaizduoja, kad ju reikia bijoti, kad jie kazkas tokio... keista, bet kuo daugiau as tokiu sutinku, tuo labiau suvokiu, kad tik shudo verti save taip kelia. o kuo zmogus turtingesnis viduje ir brandesnis, tuo maziau jis save kelia ir puciasi...
dar keisciau yra tai, kad tie, kurie isivaizduoja, jog yra labai gilus ir filosofiski ir tiesu yra gryni analfabetai... perskaito viena knyga ir jau jauciasi dievais... o giliau pakapscius randi kvaila zmogeli, kuris neturejo nei proto nei kantrybes net auksta moksla sukirsti... istrigusi kazkur tarp savo tustybes ir noro buti dievu...
deja, deja, lietuviai labai daznai nori pabuti dievais. is mazu ar dideliu kaimu... uzdirba 10-20 tukstanciu ir jauciasi milijonieriais, o is tiesu yra tokie dvasios ubagai, kad net graudu...
ir net kartais tie, kurie is pirmo zvilgsnio neatrodo dvasios ubagai, giliau paziurejus yra butent tokie tik giliau visa tai paslepe... ir tada jautiesi juokingai. panasiai kaip pas mama kaime, kai zmones dovanas dovanoja su kainom ir negana to, ju paskui nenuplesia... banalu.
visas sitas banalumas mane dabar supa dazniau nei bet kada. nuo to as darausi tik dar labiau atsiskyrusi nuo visu. lieku viena su savo aistra.
gal ir gerai.
mes gyvenam kartu, bet po viena medziais virstam.
nepamirsk aistros ir ja gyventi. tik taip ir supranti tikra gyvenimo skoni.
myliu,
madrid
skirtingi pasauliai
as ir ji gyvename skirtinguose pasauliuose. as jos nesuprantu ir net nesistengsiu suprasti. o ji vis bando man i dushia ilisti. jai atrodo, kad ji tokia gera, tokia super, kad geresnes pasaulyje nera. ir kad visi jai turi padeti. man atrodo, kad ji sokdina visa pasauli aplink savo bamba ir nelaiminga yra todel, kad kreivai ziuri i gyvenima. taip ir nesusikalbam. paskutinemis dienomis as apskritai su ja nekalbu. ir negaliu pasakyt, kad jauciuosi blogai. viskas lyg ir tvarkoj... isskyrus tai, kad ji eilini karta lenda i dushia.
sudetinga is tiesu viskas... lyg ir pati prisiprasiau.
einu pietaut. siandien velyvai. nuo streso negaliu nei kasnio praryt...
apkabink mane.
madrid.
sudetinga is tiesu viskas... lyg ir pati prisiprasiau.
einu pietaut. siandien velyvai. nuo streso negaliu nei kasnio praryt...
apkabink mane.
madrid.
wicked games
labas rytas
ukanotas ir dregnas... vesus ir nelabai mielas... toki ryta mieliau guleciau savo lovoje...
bet jis taip prabreksta ir isbaido viska, kas lieka ten uz silkiniu uzuolaidu...
pasidarai puodeli karstos arbatos ir letai letai geri ziuredama i geles... superinis rytas :)
ir net tai, kad pirmadienis prasideda nebegadina nuotaikos... viduj toks keistas ramus jausmas - pagaliau!
isreiksti tai kaip as jauciuosi galima viena daina:
grazios dienos :)
madrid
ukanotas ir dregnas... vesus ir nelabai mielas... toki ryta mieliau guleciau savo lovoje...
bet jis taip prabreksta ir isbaido viska, kas lieka ten uz silkiniu uzuolaidu...
pasidarai puodeli karstos arbatos ir letai letai geri ziuredama i geles... superinis rytas :)
ir net tai, kad pirmadienis prasideda nebegadina nuotaikos... viduj toks keistas ramus jausmas - pagaliau!
isreiksti tai kaip as jauciuosi galima viena daina:
grazios dienos :)
madrid
pavasaris
mano kieme. daugiau mano sirdyje. bet siandien, kai vaziavau per Lietuva, maciau pavasari... ji uzuodziu jau pora savaiciu...
laukiu. laukiu. laukiu.
noriu to gerio, kuri jis atnesa. to virpulio, kuri jis sukelia kasmet.
o Tu nenori?
as vis dar paskendusi grazioje muzikoje, nors siandien galvoje ir sukosi egzistencines mintys.
ar tikrai tai, ka as darau yra teisinga? ir ar tai turi prasme? ir jei paziureti viso gyvenimo prasme, ar tai, ka as darau ir kam pasiryztu, ar ir yra ta Tiesa? o mano jausmai - ar tikrai tai yra tai, ka as tureciau jausti?
labai nemegstu laidotuviu. jos privercia mane susimastyti apie labai liudnus dalykus.
siandien palaidojom Zilvino mama. vezys sugrauze ja. stovejau kapinese ir galvojau, kad juk gali buti taip, kad ir as mirsiu greitai...
nekenciu laidotuviu. man pati baisiausia ju dalis yra ta, kur pradeda zemes pilti ant karsto. nedriskite mane laidoti toj medinej dezej - ishlysiu is jos ir vaidensiuos.
griztant i mano kasdienybe - net ir tada, kai aplinkui mirsta zmones, mes turime gyventi toliau. turime toliau siekti to, kas mums atrodo teisinga.
o kas yra teisinga? ir ar mano skausmas yra teisingas? o Tavo? ar mes tikrai priemem teisinga sprendima?
isproteti galima nuo tokiu klausimu... bet jie siandien sukosi mano galvoje.
gana. einu miegoti. mintyse prisiglausiu ir uzmigsiu Tavo glebyje.
babakanis,
madrid
laukiu. laukiu. laukiu.
noriu to gerio, kuri jis atnesa. to virpulio, kuri jis sukelia kasmet.
o Tu nenori?
as vis dar paskendusi grazioje muzikoje, nors siandien galvoje ir sukosi egzistencines mintys.
ar tikrai tai, ka as darau yra teisinga? ir ar tai turi prasme? ir jei paziureti viso gyvenimo prasme, ar tai, ka as darau ir kam pasiryztu, ar ir yra ta Tiesa? o mano jausmai - ar tikrai tai yra tai, ka as tureciau jausti?
labai nemegstu laidotuviu. jos privercia mane susimastyti apie labai liudnus dalykus.
siandien palaidojom Zilvino mama. vezys sugrauze ja. stovejau kapinese ir galvojau, kad juk gali buti taip, kad ir as mirsiu greitai...
nekenciu laidotuviu. man pati baisiausia ju dalis yra ta, kur pradeda zemes pilti ant karsto. nedriskite mane laidoti toj medinej dezej - ishlysiu is jos ir vaidensiuos.
griztant i mano kasdienybe - net ir tada, kai aplinkui mirsta zmones, mes turime gyventi toliau. turime toliau siekti to, kas mums atrodo teisinga.
o kas yra teisinga? ir ar mano skausmas yra teisingas? o Tavo? ar mes tikrai priemem teisinga sprendima?
isproteti galima nuo tokiu klausimu... bet jie siandien sukosi mano galvoje.
gana. einu miegoti. mintyse prisiglausiu ir uzmigsiu Tavo glebyje.
babakanis,
madrid
karas namuose
siandien cia karas. nesmagu net buti. net oras pilnas emocijos.
bet jai nusispjaut. net mano nereagavimas ja nervuoja, todel is visu jegu stengiasi mane ivelti. truputi sekasi.
bet as tokia - pikta ir tvirta.
padarysiu shirma - tokia didele, kad uzdengtu "jos erdve" iki virsaus. kad neleistu savo emociju i mane.
absoliuciai nesijauciu kalta siandien, nes nepadariau nieko blogo.
o jos elgesio nesuprantu.
bet jau ir nenoriu suprasti. tiesiog palieku ja ir tiek, tegul gyvena.
kaip pasiklos, taip ir miegos...
siandien daug streso. visa vakara norejau susitikti su geru draugu, islieti savo skausma ir asaras susikaupusi viduje. bet kaip visada - tada, kai man reikia, visi uzimti... kita karta, kai belsis i mano duris ir prashys mano shirdies daleles, reikia tai atsiminti.
einu ismiegoti savo liudesi.
labanakt,
madrid
bet jai nusispjaut. net mano nereagavimas ja nervuoja, todel is visu jegu stengiasi mane ivelti. truputi sekasi.
bet as tokia - pikta ir tvirta.
padarysiu shirma - tokia didele, kad uzdengtu "jos erdve" iki virsaus. kad neleistu savo emociju i mane.
absoliuciai nesijauciu kalta siandien, nes nepadariau nieko blogo.
o jos elgesio nesuprantu.
bet jau ir nenoriu suprasti. tiesiog palieku ja ir tiek, tegul gyvena.
kaip pasiklos, taip ir miegos...
siandien daug streso. visa vakara norejau susitikti su geru draugu, islieti savo skausma ir asaras susikaupusi viduje. bet kaip visada - tada, kai man reikia, visi uzimti... kita karta, kai belsis i mano duris ir prashys mano shirdies daleles, reikia tai atsiminti.
einu ismiegoti savo liudesi.
labanakt,
madrid
melynas dangus Martynui
siandien buvo nuostabi diena - lengva, sklandi, pilna kazkokio nenormalaus dziaugsmo :)
ryta apsirengiau savo mylimiausia sijona - nesvarbu, kad mano mama rekia, jog jis man, kaip direktorei, yra per trumpas. jis pats megstamiausias. ji deviu tada, kai dienos buna nuostabios... nors gal ne? kai as ji apsirengiu, tai galvoje automatiskai suprogramuoju nuostabia varpeliu pilna diena?? kazkaip ten yra... tos dienos buna pilnos netiketumo, tokio - uch!
pagal plana turejo buti sunki ir sudetinga diena. pilna finasiniu duomenu, konfliktu ir visokio kitokio brudo. bet per pietus uzbego Viktorija ir pasake, kad eina i Bite numerio iskelt. man buvo pietus, pasisiuliau palydet link ten - vis linksmiau.
tada neplanuotai uzejau pas Martyna. visai nesitikejau jo pamatyti, todel teigti, kad tai buvo is anksto suplanuota ir suprogramuota butu nelogiska...
grazi diena, nors uz lango tai dangus su zeme maishesi :)
dar dabar shypsausi...
_______________________________________________
siandien gavau dovana is Martyno :) kai pamaciau, tai vos nepasakiau, bet nepasakiau "ne Tau, Martynai, melynas dangus...". gerai, kad nepasakiau :)
jis man ta dangu padovanojo. ir net tada, kai apsiniauke ir dangus virs mano Vilniaus pilkas - Martyno dangus melynas kaip mano akys.
nepamenu kaip parskridau i ofisa... ant kazkokiu sparnu isuktu man i nugara :)
ir dabar dar apie tai rasydama jauciuosi gerai :)
babaika ja, zladeika :)
noreciau ispilti visa ta geri cia, bet neiseina :)
uztat kepiau siandien obuoliu pyrago (ne visai tikro, bet kepiau) - uzsleptas noras dalintis geriu. nesvarbu, kad ne visai tuo. svarbu - dalintis. skanus.
tai vat geriau as pasidalinsiu su Tavim tuo geriu iskeptu orkaiteje, nei savo dziaugsma supilsiu i delnus...
gailiu. tausoju. nors gal kaip tik reiketu visiem ji isdalinti ir jo tada padaugetu?
o jei paskui Tu man jo nenoresi grazinti? arba grazinsi netikra? nepasitikiu.
zinau tik, pavasaris mano dushioj - bent jau siandien jis ten tikrai buvo :)
einu miegot
sapnuot pavasari
Tavo delnus
ir savo drugelius.
labanaktis,
madrid
ryta apsirengiau savo mylimiausia sijona - nesvarbu, kad mano mama rekia, jog jis man, kaip direktorei, yra per trumpas. jis pats megstamiausias. ji deviu tada, kai dienos buna nuostabios... nors gal ne? kai as ji apsirengiu, tai galvoje automatiskai suprogramuoju nuostabia varpeliu pilna diena?? kazkaip ten yra... tos dienos buna pilnos netiketumo, tokio - uch!
pagal plana turejo buti sunki ir sudetinga diena. pilna finasiniu duomenu, konfliktu ir visokio kitokio brudo. bet per pietus uzbego Viktorija ir pasake, kad eina i Bite numerio iskelt. man buvo pietus, pasisiuliau palydet link ten - vis linksmiau.
tada neplanuotai uzejau pas Martyna. visai nesitikejau jo pamatyti, todel teigti, kad tai buvo is anksto suplanuota ir suprogramuota butu nelogiska...
grazi diena, nors uz lango tai dangus su zeme maishesi :)
dar dabar shypsausi...
_______________________________________________
siandien gavau dovana is Martyno :) kai pamaciau, tai vos nepasakiau, bet nepasakiau "ne Tau, Martynai, melynas dangus...". gerai, kad nepasakiau :)
jis man ta dangu padovanojo. ir net tada, kai apsiniauke ir dangus virs mano Vilniaus pilkas - Martyno dangus melynas kaip mano akys.
nepamenu kaip parskridau i ofisa... ant kazkokiu sparnu isuktu man i nugara :)
ir dabar dar apie tai rasydama jauciuosi gerai :)
babaika ja, zladeika :)
noreciau ispilti visa ta geri cia, bet neiseina :)
uztat kepiau siandien obuoliu pyrago (ne visai tikro, bet kepiau) - uzsleptas noras dalintis geriu. nesvarbu, kad ne visai tuo. svarbu - dalintis. skanus.
tai vat geriau as pasidalinsiu su Tavim tuo geriu iskeptu orkaiteje, nei savo dziaugsma supilsiu i delnus...
gailiu. tausoju. nors gal kaip tik reiketu visiem ji isdalinti ir jo tada padaugetu?
o jei paskui Tu man jo nenoresi grazinti? arba grazinsi netikra? nepasitikiu.
zinau tik, pavasaris mano dushioj - bent jau siandien jis ten tikrai buvo :)
einu miegot
sapnuot pavasari
Tavo delnus
ir savo drugelius.
labanaktis,
madrid
piece by piece... I say goodbye to you...
Siandien as dainuoju Tau daina. Grazia grazia ir liudna liudna...
Su kiekvienu zodziu viduje byra asaros.
Ir as suvokiu, kad vis dar nepaleidau...
Suvokiu, kad jei tik lisciau giliau i jausmus - raudociau kaip vaikas isikniaubusi i pagalve... nustumiu mintis, kad negalvot, uzsikraunu darbais, lendu i kuryba, kad tik mintimis nesedeti salia Taves ir neziureti Tau i akis...
ir tik sapnuose Tu mane vis dar lankai, vis dar sakai tai, ka as noriu girdeti...
kai prabundu, keikiu saule, kuri pakilo ir isbaide Tave is mano lovos...
_____________________________________________
first of all must go
your scent upon my pillow
and then I'll say goodbye
to your whispers in my dreams.
And then your lips will part
in my mind and in my heart
cause your kiss went deeper than my skin...
piece by piece
is how I let go of you
kiss by kiss
will leave my mind one at a time, one at a time...
first of all must fly,
my dreams of you and I,
there's no point of holding on to those
and then our ties will break,
for your and my own sake,
just remember,this is what you chose...
_____________________________________________
taip ir gyvenu, savo nuprotejimus slepdama didelese shaliko kishenese...
o sirdies trupinius barstydama visiems, kurie to neverti...
Su kiekvienu zodziu viduje byra asaros.
Ir as suvokiu, kad vis dar nepaleidau...
Suvokiu, kad jei tik lisciau giliau i jausmus - raudociau kaip vaikas isikniaubusi i pagalve... nustumiu mintis, kad negalvot, uzsikraunu darbais, lendu i kuryba, kad tik mintimis nesedeti salia Taves ir neziureti Tau i akis...
ir tik sapnuose Tu mane vis dar lankai, vis dar sakai tai, ka as noriu girdeti...
kai prabundu, keikiu saule, kuri pakilo ir isbaide Tave is mano lovos...
_____________________________________________
first of all must go
your scent upon my pillow
and then I'll say goodbye
to your whispers in my dreams.
And then your lips will part
in my mind and in my heart
cause your kiss went deeper than my skin...
piece by piece
is how I let go of you
kiss by kiss
will leave my mind one at a time, one at a time...
first of all must fly,
my dreams of you and I,
there's no point of holding on to those
and then our ties will break,
for your and my own sake,
just remember,this is what you chose...
_____________________________________________
taip ir gyvenu, savo nuprotejimus slepdama didelese shaliko kishenese...
o sirdies trupinius barstydama visiems, kurie to neverti...
menishki bangavimai
Paskutiniu metu mane lanko kazkokios keistos bangos... tiesiog keistos...
Kartais galvoju, kad tai Rutos itaka. Ji juk pas mus menininke interjero dizainere...
(nediskutuosiu siandien ka as apie tai manau, nes tiesiog nenoriu skleisti negatyvo)
taigi dabar mano galvoje gyvena ideja fix - man truks plish reikia manekeno. zinai, tokio parduotuvinio, kur nuogi baisiai negrazus ir per ispardavimus juos aprengia laikrasciais... itariu reikes pasiieskoti per bankrutavusias parduotuves.
o jo reikia man labai sventam reikalui :)
kaip jau minejau, mane lanko kurybines bangos :) taigi jau negana to, kad as viska perverciau aukstyn kojomis, sugalvojau siek tiek pakeisti interjera. na, syki jau su manim gyvenanti interjero dizainere interjera suvokia kaip "shudniekiu ishmetyma po visus pavirshius" tai as nors truputeli pabandysiu ikisti savo trigrasi.
vakar, kai perstaciau svetaines baldus lyg ir nieko nesake. tik bande pakturint, bet ryte as vel viska sustaciau taip, kaip man atrodo geriau... (oi, turiu as ka pasakyti, bet patylesiu, patylesiu... maza ka, ims, paskaitys, isizeis... o tai juk mano tik momentine nuotaika)
taigi, griztam prie manekeno. mano sventas reikalas atrodo taip:
ir dabar as tiesiog gyvenu ta mintim :) dazai, teptukai ir lakas tiesiog laukia kada ishaus tas ju rytas :)
rytoj vel ryte medituosiu - greiciausiai atskris kokia dar viena mintis....
ne, ryte bus uzgavenes ir as nesiu darban iskpeta kalna blynu :)
skanaus!
su meile,
madrid
Kartais galvoju, kad tai Rutos itaka. Ji juk pas mus menininke interjero dizainere...
(nediskutuosiu siandien ka as apie tai manau, nes tiesiog nenoriu skleisti negatyvo)
taigi dabar mano galvoje gyvena ideja fix - man truks plish reikia manekeno. zinai, tokio parduotuvinio, kur nuogi baisiai negrazus ir per ispardavimus juos aprengia laikrasciais... itariu reikes pasiieskoti per bankrutavusias parduotuves.
o jo reikia man labai sventam reikalui :)
kaip jau minejau, mane lanko kurybines bangos :) taigi jau negana to, kad as viska perverciau aukstyn kojomis, sugalvojau siek tiek pakeisti interjera. na, syki jau su manim gyvenanti interjero dizainere interjera suvokia kaip "shudniekiu ishmetyma po visus pavirshius" tai as nors truputeli pabandysiu ikisti savo trigrasi.
vakar, kai perstaciau svetaines baldus lyg ir nieko nesake. tik bande pakturint, bet ryte as vel viska sustaciau taip, kaip man atrodo geriau... (oi, turiu as ka pasakyti, bet patylesiu, patylesiu... maza ka, ims, paskaitys, isizeis... o tai juk mano tik momentine nuotaika)
taigi, griztam prie manekeno. mano sventas reikalas atrodo taip:
ir dabar as tiesiog gyvenu ta mintim :) dazai, teptukai ir lakas tiesiog laukia kada ishaus tas ju rytas :)
rytoj vel ryte medituosiu - greiciausiai atskris kokia dar viena mintis....
ne, ryte bus uzgavenes ir as nesiu darban iskpeta kalna blynu :)
skanaus!
su meile,
madrid
kelione pas kaimynus
Posted in
keliones
kai buvo ilgas savaitgalis, mes nusprendem aplankyti kaimynus. kadangi ziema, apsiribojom tik Ryga ir Talinu. be jokiu nukrypimu i sali...
taigi, si karta apie Ryga, nors gal reiktu papasakoti kaip mes ruosemes, nes tai irgi atskiras procesas :)
taigis - ideja, kad ilgaji savaitgali vaziuosim kazkur pleveno ore jau senokai. kadangi vaziuoti dviese (nors ir 7 metu sukaktis, bet vistiek) liudnoka. pakvietem Saule su Juozu. keistokai nebuvo ilgu derinimu pries isvykima, todel mudu su Dali net nusistebejom, kad kazi ar gali taip paprasta viskas buti? aisku, kad...
gali :) tik va sudetinga buvo pajudeti i kelia. taremes, kad isvaziuosim apie 8 val ryto - padoriai pamiegoje, o gavosi kad susitikom 9 ir tada Juozas suvoke,kad jis neturi su savim paso. prasidejo didele diskusija - reikia jo keliaujant i uzsieni ar ne? korteles jis irgi neturi... vienzo - nelegala butumem gabene :) taigi ant kulno ir atgal i Zapyska pasiimti paso. Na, apie 10 siaip ne taip pajudejom is Kauno. Iki Rygos netoli, todel beplepant apie viska is eiles nusigavom greitai.
________________________________________________
Ryga.
Kaimynai latviai ne veltui yra vadinami mums broliai - panasus daugeliu aspektu jie i lietuvius. tik gal maziau susireiksmina ir diskutuoja.
palyginimui - Rygos Juodgalviu rumai. buvo sugriauti ne viena karta iki pamatu, taciau latviai kantriai, plyta po plytos, dejo pinigus visi zmones ir atstate. dabar visi didziuojasi ir is tiesu, tai vienas is graziausiu pastatu man Rygoje. o musu valdovu rumai?? jau nusibodo tos diskusijos reikia - nereikia. syki jau pastatyti jie, tai gal tegul stovi? negi griausi daba? tik va, lietuviui gi baisingai nesmagu, kad kazkas uzdirbo juos statydams, kazkas kazka apstate... oi kaip pavydu... tai va to pavydo vedami ir verkslenam kaip kaimo bobos.
lyrinis nukrypimas.
Rygoje buvus as tikrai ne viena karta, bet kas karta randu dar koki kampeli, kurio nebuvau maciusi... si karta klajojom po parka, kur yra senojo pilies boksto pamatai... radom gulbiu nameli :)
musu viesbutis buvo paciam senamiesty visai jaukus ir svarbiausia - siltas. nes pavaikstinejus keleta valandu prie tokio salcio tikrai nesinorejo salti dar ir nakti...
keista buvo tai, kad buvo valentino vakaras, o zmoniu gatvese buvo labai mazai... vienam kitam bare kokie uzsienekai ir viskas... net B Bar'e buvo laisvu vietu, kas yra labai labai keista... anskciau reikedavo rezervuoti staliuka mininmum pries 10 dienu ir tai jau reikdavo prasyti ir pazadeti, kad tikrai atvaziuosi. nieko nepadarysi, net ir nuostabus (bet brangus) maistas netraukia, kai piniginej vejas svilpia...
ypatingo mano ir Saules demesio sulauke Drogo parduotuve :) net gime siokia tokia legenda :) taigi, as ziopla merga palikau siltas kojines ir velu vakara Rygoj supratau, kad ju tikrai man reikia. niekas nedirba, tik Drogas kaip koks svyturys sviecia gatves gale... ilindom. nuo kojiniu buvo nuklysta greitai... Saule reikejo praktiskai istempti... vyrai lauke spejo sustirti... prie ju net spejo prisistatyti pora laisvo elgesio merginu ypatingai "isreikstomis" krutinemis...
(net si savaitgali, kai vaisktinejom po Vilniaus senamiesti vakare "vakaras buvo neuzskaitytas", nes Drogo nebuvo :))))
Nuotrauku pridaryta labai daug... bet ar verta uzkisti erdve paveiksliukais?
_________________________________________________
Apibendrinant, Ryga kaip visada miela (as cia kalbu apie senamiesti. kai is ryto judant link Talino teko pervaziuot visa miesta, jis toks patrauklus neatrode. bet man ir Vilnius prasideda Mindaugo gatve, tesiasi iki Vilneles ir Neries. Viskas, kas yra uz situ ribu yra praktiskai ne mano Vilnius).
Ismoktos pamokos - nepamirsti siltu kojiniu, jei jau ishsitrenkei vidury ziemos; nepamirsti, kad Rygoje vejas astresnis ir saltis labiau kanda nei Vilniuje, nes nuo juros kelia dregme; nelankyti Drogo; nepamirsti kamsciatraukio, nes bekalbant apie Australija gali kilti noras isgerti nuostabiai skanaus australietisko vyno.
Tolesni nuotykiai kitoje dalyje.
Geros dienos,
madrid
taigi, si karta apie Ryga, nors gal reiktu papasakoti kaip mes ruosemes, nes tai irgi atskiras procesas :)
taigis - ideja, kad ilgaji savaitgali vaziuosim kazkur pleveno ore jau senokai. kadangi vaziuoti dviese (nors ir 7 metu sukaktis, bet vistiek) liudnoka. pakvietem Saule su Juozu. keistokai nebuvo ilgu derinimu pries isvykima, todel mudu su Dali net nusistebejom, kad kazi ar gali taip paprasta viskas buti? aisku, kad...
gali :) tik va sudetinga buvo pajudeti i kelia. taremes, kad isvaziuosim apie 8 val ryto - padoriai pamiegoje, o gavosi kad susitikom 9 ir tada Juozas suvoke,kad jis neturi su savim paso. prasidejo didele diskusija - reikia jo keliaujant i uzsieni ar ne? korteles jis irgi neturi... vienzo - nelegala butumem gabene :) taigi ant kulno ir atgal i Zapyska pasiimti paso. Na, apie 10 siaip ne taip pajudejom is Kauno. Iki Rygos netoli, todel beplepant apie viska is eiles nusigavom greitai.
________________________________________________
Ryga.
Kaimynai latviai ne veltui yra vadinami mums broliai - panasus daugeliu aspektu jie i lietuvius. tik gal maziau susireiksmina ir diskutuoja.
palyginimui - Rygos Juodgalviu rumai. buvo sugriauti ne viena karta iki pamatu, taciau latviai kantriai, plyta po plytos, dejo pinigus visi zmones ir atstate. dabar visi didziuojasi ir is tiesu, tai vienas is graziausiu pastatu man Rygoje. o musu valdovu rumai?? jau nusibodo tos diskusijos reikia - nereikia. syki jau pastatyti jie, tai gal tegul stovi? negi griausi daba? tik va, lietuviui gi baisingai nesmagu, kad kazkas uzdirbo juos statydams, kazkas kazka apstate... oi kaip pavydu... tai va to pavydo vedami ir verkslenam kaip kaimo bobos.
lyrinis nukrypimas.
Rygoje buvus as tikrai ne viena karta, bet kas karta randu dar koki kampeli, kurio nebuvau maciusi... si karta klajojom po parka, kur yra senojo pilies boksto pamatai... radom gulbiu nameli :)
musu viesbutis buvo paciam senamiesty visai jaukus ir svarbiausia - siltas. nes pavaikstinejus keleta valandu prie tokio salcio tikrai nesinorejo salti dar ir nakti...
keista buvo tai, kad buvo valentino vakaras, o zmoniu gatvese buvo labai mazai... vienam kitam bare kokie uzsienekai ir viskas... net B Bar'e buvo laisvu vietu, kas yra labai labai keista... anskciau reikedavo rezervuoti staliuka mininmum pries 10 dienu ir tai jau reikdavo prasyti ir pazadeti, kad tikrai atvaziuosi. nieko nepadarysi, net ir nuostabus (bet brangus) maistas netraukia, kai piniginej vejas svilpia...
ypatingo mano ir Saules demesio sulauke Drogo parduotuve :) net gime siokia tokia legenda :) taigi, as ziopla merga palikau siltas kojines ir velu vakara Rygoj supratau, kad ju tikrai man reikia. niekas nedirba, tik Drogas kaip koks svyturys sviecia gatves gale... ilindom. nuo kojiniu buvo nuklysta greitai... Saule reikejo praktiskai istempti... vyrai lauke spejo sustirti... prie ju net spejo prisistatyti pora laisvo elgesio merginu ypatingai "isreikstomis" krutinemis...
(net si savaitgali, kai vaisktinejom po Vilniaus senamiesti vakare "vakaras buvo neuzskaitytas", nes Drogo nebuvo :))))
Nuotrauku pridaryta labai daug... bet ar verta uzkisti erdve paveiksliukais?
_________________________________________________
Apibendrinant, Ryga kaip visada miela (as cia kalbu apie senamiesti. kai is ryto judant link Talino teko pervaziuot visa miesta, jis toks patrauklus neatrode. bet man ir Vilnius prasideda Mindaugo gatve, tesiasi iki Vilneles ir Neries. Viskas, kas yra uz situ ribu yra praktiskai ne mano Vilnius).
Ismoktos pamokos - nepamirsti siltu kojiniu, jei jau ishsitrenkei vidury ziemos; nepamirsti, kad Rygoje vejas astresnis ir saltis labiau kanda nei Vilniuje, nes nuo juros kelia dregme; nelankyti Drogo; nepamirsti kamsciatraukio, nes bekalbant apie Australija gali kilti noras isgerti nuostabiai skanaus australietisko vyno.
Tolesni nuotykiai kitoje dalyje.
Geros dienos,
madrid
kai as bijau
uzsidarau. i maza kartonine dezute.
pas mane ju didelis pasirinkimas - yra pilka, juoda, melyna, keletas baltu... yra net balta dezute su avytem. visos puikiai tinka.
siandien dar nupirkau viena didesne - ji puikiai tinka uzsidaryti.
siandien sunki diena. taip norejau parejusi parasyti apie kaimynines salis, kurias aplankiau per ilga savaitgali, ale viduje shelioja liudesys, ir as mieliau apsikabinu nesquick kakavos puoda pries televizoriu. paprasta kaip 2 kart 2.
siandien pastebejau savo netolerancija. netolerancija dantim.
as turiu toki keista iproti. kai sutinku zmogu, pirmiausiai demesi atkreipiu i jo dantis. cia jau mano mociutes iskiepyta savybe. ne, kreivi dantys dar yra pakenciama, nors mintyse visada pagalvoju, kad siais laikais net suaugusiems zmonems galima istaisyt tevu klaidas, bet na, gal zmogus pinigu neturi. o vat jau sugede dantys...
taigi siandien buvo pirma diena tu privalomu kursu. pirmos 2 paskaitos nieko, nuobodzios, as vis keikiaus, kad neturiu kompo ar kokios knygos... o trecioji sumuse visus rekordus. atejo tokia mergelka, na, baisoka butu svelniai pasakyta, bet juk ji zinias atejo atiduot, i grozi neziurekim kaip ir apsirengima. bet kai jau ji issiziojo kalbeti... uch... dantu baisumas ir kalbejimas per nosi mane uzveike... po 40 minuciu as jau vyniojausi salika ir nutaikiusi proga, kada ji keite ant pleveles spausdintas senoviskas skaidres - moviau per duris. mergina, mergina, kaip galima tokiais dantim i zmones eit? ir dar kaip tycia as sedejau tiesiai pries ja ir ji vis i mane ziurejo. siaubas. jos destoma tema "socialinis dialogas" buvo pamirstas tada, kai as pamaciau jos dantis.
tai vat ejau iki ofiso ir galvojau, kad as siaubingai esu netolerantiska tokiam dalykui. gal ir kvaila spresti apie zmogu pagal jo dantis, bet visi mes turim keistenybiu...
rytoj laukia antra diena. tikiuosi "mergaite baisiais dantim" daugiau nepasirodys.
------------------------------------------------------------------------
siandien filmo apie Jurga premjera. negavau bilietu. aisku galesiu nueiti kita diena, bet taip norejosi siandien. noras panasus i ta, kai skubi pirkti ka tik isleistos jos knygos i knygyna. gaila, kad visas jau turiu ir ju daugiau nebebus.
vienaip ar kitaip - rekomenduoju. turetu buti gilu.
------------------------------------------------------------------------
ir dar - sulaukiau vieno komentaro. keisto labai. dar keisciau tai, kad zmogus neprisistate... negaliu sakyti, kad man dzin, nes as ji paskaiciau. ale va tas zmogas, tai iki galo skaityt tikrai nemoka :P
taip, as bijau. ir man atrodo, kad paprastesnis baimes sprendimas yra tiesiog neleisti sau jausti. taip, as matau medzius, paukscius, pavasari, sniega... as uzuodziu. visai kitas matavimas yra jautimas. taip, as bijau.
nuo mazens as turejau kvaila savybe - mane visada buvo sunku issivesti ten, kur as niekada nebuvau, duoti paragauti to, ko as niekada nebandziau. as ir dabar niekada nevalgau to maisto, kurio skonio nezinau is anksto. baile as :P
is kitos puses - as niekada nerasiau tam, kad kazkas skaitytu. o rasau jau 10 metu. taip kad nepatinka, neskaitykit. cia ne knyga ir uz ja nera sumoketa 14.99
dabar tas anonimas pasakys, kad as nepriimu kritikos. aha, nepriimu. ypac is tu, kurie neperskaito iki galo.
labanaktis,
madrid
pas mane ju didelis pasirinkimas - yra pilka, juoda, melyna, keletas baltu... yra net balta dezute su avytem. visos puikiai tinka.
siandien dar nupirkau viena didesne - ji puikiai tinka uzsidaryti.
siandien sunki diena. taip norejau parejusi parasyti apie kaimynines salis, kurias aplankiau per ilga savaitgali, ale viduje shelioja liudesys, ir as mieliau apsikabinu nesquick kakavos puoda pries televizoriu. paprasta kaip 2 kart 2.
siandien pastebejau savo netolerancija. netolerancija dantim.
as turiu toki keista iproti. kai sutinku zmogu, pirmiausiai demesi atkreipiu i jo dantis. cia jau mano mociutes iskiepyta savybe. ne, kreivi dantys dar yra pakenciama, nors mintyse visada pagalvoju, kad siais laikais net suaugusiems zmonems galima istaisyt tevu klaidas, bet na, gal zmogus pinigu neturi. o vat jau sugede dantys...
taigi siandien buvo pirma diena tu privalomu kursu. pirmos 2 paskaitos nieko, nuobodzios, as vis keikiaus, kad neturiu kompo ar kokios knygos... o trecioji sumuse visus rekordus. atejo tokia mergelka, na, baisoka butu svelniai pasakyta, bet juk ji zinias atejo atiduot, i grozi neziurekim kaip ir apsirengima. bet kai jau ji issiziojo kalbeti... uch... dantu baisumas ir kalbejimas per nosi mane uzveike... po 40 minuciu as jau vyniojausi salika ir nutaikiusi proga, kada ji keite ant pleveles spausdintas senoviskas skaidres - moviau per duris. mergina, mergina, kaip galima tokiais dantim i zmones eit? ir dar kaip tycia as sedejau tiesiai pries ja ir ji vis i mane ziurejo. siaubas. jos destoma tema "socialinis dialogas" buvo pamirstas tada, kai as pamaciau jos dantis.
tai vat ejau iki ofiso ir galvojau, kad as siaubingai esu netolerantiska tokiam dalykui. gal ir kvaila spresti apie zmogu pagal jo dantis, bet visi mes turim keistenybiu...
rytoj laukia antra diena. tikiuosi "mergaite baisiais dantim" daugiau nepasirodys.
------------------------------------------------------------------------
siandien filmo apie Jurga premjera. negavau bilietu. aisku galesiu nueiti kita diena, bet taip norejosi siandien. noras panasus i ta, kai skubi pirkti ka tik isleistos jos knygos i knygyna. gaila, kad visas jau turiu ir ju daugiau nebebus.
vienaip ar kitaip - rekomenduoju. turetu buti gilu.
------------------------------------------------------------------------
ir dar - sulaukiau vieno komentaro. keisto labai. dar keisciau tai, kad zmogus neprisistate... negaliu sakyti, kad man dzin, nes as ji paskaiciau. ale va tas zmogas, tai iki galo skaityt tikrai nemoka :P
taip, as bijau. ir man atrodo, kad paprastesnis baimes sprendimas yra tiesiog neleisti sau jausti. taip, as matau medzius, paukscius, pavasari, sniega... as uzuodziu. visai kitas matavimas yra jautimas. taip, as bijau.
nuo mazens as turejau kvaila savybe - mane visada buvo sunku issivesti ten, kur as niekada nebuvau, duoti paragauti to, ko as niekada nebandziau. as ir dabar niekada nevalgau to maisto, kurio skonio nezinau is anksto. baile as :P
is kitos puses - as niekada nerasiau tam, kad kazkas skaitytu. o rasau jau 10 metu. taip kad nepatinka, neskaitykit. cia ne knyga ir uz ja nera sumoketa 14.99
dabar tas anonimas pasakys, kad as nepriimu kritikos. aha, nepriimu. ypac is tu, kurie neperskaito iki galo.
labanaktis,
madrid
siandien suvokiu
kokia laiminga ir tvirta as esu. ir kaip man yra gerai taip, kaip dabar yra.
galit mane smerkti ar nekesti. bet as gyvenu patogiai. turiu viska, ko man reikia, ir nesismaugiu jausmu replem. o gal man jau gana to smaugimosi? gal as pavargau kankintis del to, ka jauciu arba del to, ko nejauciu?
o gal as tiesiog senstu? kartais atrodo, kad darausi bejausme...
nezinau kodel, nezinau...
vakar, kai pavasaris buvo taip salia, kai as sedejau svetainej ir ziurejau i saule riedancia virs Vilniaus senamiescio stogu, atrode, kad tuoj sirdis ims sokineti ir vel noresis jausti tai virpuli sirdyje... tuos drugelius pilvo apacioje... taip norejosi... net neturiu zodziu aprasyti to jausmo, kai atrodo viska atiduociau, kad tik gauciau ta minute siurpuliuko...
veliau seke vakaras. atrodo vel tas pats, bet vel kitaip. viskas atsalo
siandien vel ziema. siandien as vel galvoju, kad daug patogiau yra gyventi taip, kaip gyvenu as. viskas saikingai, viskas paskaiciuota. atrodo niekam nieko neskauda.
taip, kartais as jauciuosi blogai, bet tai nutinka vis reciau ir reciau... ispjautos sirdies zaizda jau beveik uzgijusi. tikriausiai todel ir skauda maziau.
tikriausiai todel ir nenoriu leisti niekam listi prie mano sirdies. nenoriu jausti to skausmo. ir kartu tuo paciu zinau, kad yra pasaulyje zmogus, kurio zvilgsnio uztektu ir as be klausimu ta sirdi vel atiduociau.
gerai, kad as eidama su juo susitikti uzsidedu juodus akinius, kad butu paprasciau likti bejausme kale, kuri yra tiesiog gera vadove, gera specialiste, ir dar visokia gera, bet nieko nejaucia.
o is tiesu, juk tik neparodo...
geros dienos.
madrid
galit mane smerkti ar nekesti. bet as gyvenu patogiai. turiu viska, ko man reikia, ir nesismaugiu jausmu replem. o gal man jau gana to smaugimosi? gal as pavargau kankintis del to, ka jauciu arba del to, ko nejauciu?
o gal as tiesiog senstu? kartais atrodo, kad darausi bejausme...
nezinau kodel, nezinau...
vakar, kai pavasaris buvo taip salia, kai as sedejau svetainej ir ziurejau i saule riedancia virs Vilniaus senamiescio stogu, atrode, kad tuoj sirdis ims sokineti ir vel noresis jausti tai virpuli sirdyje... tuos drugelius pilvo apacioje... taip norejosi... net neturiu zodziu aprasyti to jausmo, kai atrodo viska atiduociau, kad tik gauciau ta minute siurpuliuko...
veliau seke vakaras. atrodo vel tas pats, bet vel kitaip. viskas atsalo
siandien vel ziema. siandien as vel galvoju, kad daug patogiau yra gyventi taip, kaip gyvenu as. viskas saikingai, viskas paskaiciuota. atrodo niekam nieko neskauda.
taip, kartais as jauciuosi blogai, bet tai nutinka vis reciau ir reciau... ispjautos sirdies zaizda jau beveik uzgijusi. tikriausiai todel ir skauda maziau.
tikriausiai todel ir nenoriu leisti niekam listi prie mano sirdies. nenoriu jausti to skausmo. ir kartu tuo paciu zinau, kad yra pasaulyje zmogus, kurio zvilgsnio uztektu ir as be klausimu ta sirdi vel atiduociau.
gerai, kad as eidama su juo susitikti uzsidedu juodus akinius, kad butu paprasciau likti bejausme kale, kuri yra tiesiog gera vadove, gera specialiste, ir dar visokia gera, bet nieko nejaucia.
o is tiesu, juk tik neparodo...
geros dienos.
madrid
as gyvenu gerai
nemegstu kai man nepasako visko iki galo.
savaime aisku, as neleisiu, kad mane tai ismustu is veziu...
lengviausia pasakyti - "nesigilinkim". arba "pavargau gilintis". arba "pavargau nuo minciu".
taip yra tik todel, kad tu esi susikoncentravusi ties savo pojuciais ir busena. pagalvok kaip as jauciuosi. juk as ne tik kad esu, as turiu gyventi. ir pageidautina patogiai.
nemegstu tavo ismetinejimu finansu tema... ne tavo reikalas kada man moka ar nemoka atlyginima. ne tavo reikalas, kiek as turiu pinigu. kaip ir ne mano reikalas, kad pas tave ju siuo metu truksta. ir jokiu budu tu neturi teises pykti uz tai, kad man tiesiog sekasi.
kvaila. dabar turiu jaustis blogai, kad as savaitgali busiu namuose.
visiskai nesuprantu tavo emociju.
bet tu teisi, as taip pat pavargau gilintis. i tavo skausma, tavo romanus, tavo vaikus ir tavo gyvenima. tikrai stengiuosi padeti tiek, kiek galiu. negi tu to nematai?
as nesu kalta, kad savo gyvenima tvarkaisi taip, kaip tvarkaisi. as daug ka daryciau kitaip, bet tau daug paprasciau yra atrezti, kad as tiesiog nesuprantu, nes neturiu vaiku ar dar kokia nesamone uzmesti... o man tokioj situacijoj paprasciau yra pasilikti sau savo nuomone. jos as ir nesakau. kiekvienas mes pasauli suvokiame kitaip...
taip kad nepyk, bet nenoriu zinoti kaip tu jautiesi, jei tu nori man supilti savo blogas emocijas.
as gyvenu gerai. mano gyvenime yra tik dziaugsmo kalnai ir jei tau su tuo sunku susitaikyti ir sunku buti salia, as atsiprasau.
pasistenk pamatyti ne tik save sitam pasaulyje. matyk savo vaikus, matyk viska aplink, net ir savo vyrus. nepamirsk, kad dabar cia esu ir as.
geros dienos.
madrid.
p.s. jeigu as viska gyvenime daryciau tik is aistros, sitam pasaulyje butu per daug skausmo, kuri sukelciau as.
savaime aisku, as neleisiu, kad mane tai ismustu is veziu...
lengviausia pasakyti - "nesigilinkim". arba "pavargau gilintis". arba "pavargau nuo minciu".
taip yra tik todel, kad tu esi susikoncentravusi ties savo pojuciais ir busena. pagalvok kaip as jauciuosi. juk as ne tik kad esu, as turiu gyventi. ir pageidautina patogiai.
nemegstu tavo ismetinejimu finansu tema... ne tavo reikalas kada man moka ar nemoka atlyginima. ne tavo reikalas, kiek as turiu pinigu. kaip ir ne mano reikalas, kad pas tave ju siuo metu truksta. ir jokiu budu tu neturi teises pykti uz tai, kad man tiesiog sekasi.
kvaila. dabar turiu jaustis blogai, kad as savaitgali busiu namuose.
visiskai nesuprantu tavo emociju.
bet tu teisi, as taip pat pavargau gilintis. i tavo skausma, tavo romanus, tavo vaikus ir tavo gyvenima. tikrai stengiuosi padeti tiek, kiek galiu. negi tu to nematai?
as nesu kalta, kad savo gyvenima tvarkaisi taip, kaip tvarkaisi. as daug ka daryciau kitaip, bet tau daug paprasciau yra atrezti, kad as tiesiog nesuprantu, nes neturiu vaiku ar dar kokia nesamone uzmesti... o man tokioj situacijoj paprasciau yra pasilikti sau savo nuomone. jos as ir nesakau. kiekvienas mes pasauli suvokiame kitaip...
taip kad nepyk, bet nenoriu zinoti kaip tu jautiesi, jei tu nori man supilti savo blogas emocijas.
as gyvenu gerai. mano gyvenime yra tik dziaugsmo kalnai ir jei tau su tuo sunku susitaikyti ir sunku buti salia, as atsiprasau.
pasistenk pamatyti ne tik save sitam pasaulyje. matyk savo vaikus, matyk viska aplink, net ir savo vyrus. nepamirsk, kad dabar cia esu ir as.
geros dienos.
madrid.
p.s. jeigu as viska gyvenime daryciau tik is aistros, sitam pasaulyje butu per daug skausmo, kuri sukelciau as.
kai sauleta yra ne danguje, o sirdyje
Siandien sauleta. Mano viduje sauleta. Visa diena puiki, pilna kazkokios nenormalios meiles ir gerio.
Mano piktoji puse sako, kad ne pries gera tai. Rytoj reikia pasisaugot...
O geroji puse sako, kad viskas yra nuostabu. Ir net vakarinis traukinys manes nenervina... ramiai siubuodamas foteli, kuriame dabar sedziu...
Taigi, zydas aprimo. Pajuto, kad jo paties kaip eksperto darbas siubuoja ir nusiramino. Aisku karsligiskai reaguoja i visokias smulkmenas, bet siandien gavau pazada, kad jis manim pasitiki :P
Babaika as, babaika :)
O kaip Tu gyveni? Ar dar sugebi sypsotis, nors lauke salta apniuke ir bjauru?
Sios savaites mano fraze - as dar negavau is diedo, sedincio ant debesies, nieko, ko negaleciau padaryti. vadinasi, nera tokios situacijos, kurios as negaleciau isspresti. O jei nieko nera neisprendziamo, tai kam nervintis?
I am looking at the bright side.
Savijauta kaip is naujo isimylejus save.
Labanaktis,
madrid.
Mano piktoji puse sako, kad ne pries gera tai. Rytoj reikia pasisaugot...
O geroji puse sako, kad viskas yra nuostabu. Ir net vakarinis traukinys manes nenervina... ramiai siubuodamas foteli, kuriame dabar sedziu...
Taigi, zydas aprimo. Pajuto, kad jo paties kaip eksperto darbas siubuoja ir nusiramino. Aisku karsligiskai reaguoja i visokias smulkmenas, bet siandien gavau pazada, kad jis manim pasitiki :P
Babaika as, babaika :)
O kaip Tu gyveni? Ar dar sugebi sypsotis, nors lauke salta apniuke ir bjauru?
Sios savaites mano fraze - as dar negavau is diedo, sedincio ant debesies, nieko, ko negaleciau padaryti. vadinasi, nera tokios situacijos, kurios as negaleciau isspresti. O jei nieko nera neisprendziamo, tai kam nervintis?
I am looking at the bright side.
Savijauta kaip is naujo isimylejus save.
Labanaktis,
madrid.
naujas vizualinis sprendimas
bandymas numeris vienas
bandymas numeris du
bandymas numeris trys
bandymas numeris keturi
bandymas numeris penki
bandymas numeris sesi
bandymas numeris septyni
bandymas numeris astuoni
bandymas numeris devyni
bandymas numeris desimt...
stai taip atrodome mes po nauju metu. kai viskas susigulejo ir galima ramiai atsikvepti :)
senasis puslapis, i kuri vis dar (iki sio menesio pabaigos) veikia nuoroda madrid.ten.lt arba senieji namai liks ir toliau egzistuoti ten. kaip ir visi archyvai liks ten...
palieku viska, kas isgyventa kazkur toli ir atverciu nauja lapa. jau seniai ta reikejo padaryti, bet as zmogus, kaip ir visi. zengti is komforto zonos yra oi kaip nepatogu...
taip kad sveiki atvyke i mano naujus namus :)
uzeikit, pavaisinsiu arbata ir pyragu :)
Ruta
bandymas numeris du
bandymas numeris trys
bandymas numeris keturi
bandymas numeris penki
bandymas numeris sesi
bandymas numeris septyni
bandymas numeris astuoni
bandymas numeris devyni
bandymas numeris desimt...
stai taip atrodome mes po nauju metu. kai viskas susigulejo ir galima ramiai atsikvepti :)
senasis puslapis, i kuri vis dar (iki sio menesio pabaigos) veikia nuoroda madrid.ten.lt arba senieji namai liks ir toliau egzistuoti ten. kaip ir visi archyvai liks ten...
palieku viska, kas isgyventa kazkur toli ir atverciu nauja lapa. jau seniai ta reikejo padaryti, bet as zmogus, kaip ir visi. zengti is komforto zonos yra oi kaip nepatogu...
taip kad sveiki atvyke i mano naujus namus :)
uzeikit, pavaisinsiu arbata ir pyragu :)
Ruta
gerve, vaiksciojanti po apsalusi Vilniu
klyksiu. klyksiu. klyksiu.
kaip kokia gerve
kai uz lango -20
nuo salcio sustingsta mintys ir prisala asaros prie skruostu...
O Vilnius siandien ypatingai grazus. Per mano langa matosi giedras dangus, sauletas prospektas ir snieguoti stogai. Dailu.
Valgant netikra bulviu kose ir klausant kazkokios lyriskos mergiotes uzkelus kojas ant kedes visai neblogas tas gyvenimas... bet po penkiu minuciu sukurys vel mane isuka ir po pusvalandzio man vel atrodo, kad as kovoju su vejo malunais... ir nebezinau uz ko griebtis... viskas taip keista ir netikra. Milijonas darbu ir visi jie turejo buti padaryti vakar...
Siandien tiesiog eiline diena, kai as jauciuosi nugaleta ir pavargusi. Visos mano pastangos nepasiduoti atrodo tuscios... mano vidus tiesiog nori ilsetis Tavo glebyje ziurint i apsnigta Vilniu...
kai angelai pasigeria
siandien girtas angelas lakste ir deliojo keistai daiktus namuose, kuriuose gyveno seima. tokia keista seima. jis jau nebemyli jos, ji jau nebemyli jo. bet yra dar Nukas. MartyNukas. tikriausiai del jo jie vis tamposi.
praejus desimciai metu, jie vienas kita kaltina sugriautu gyvenimu. ir vistiek nei vienas neiseina.
kodel? tikriausiai todel, kad jiems atrodo, kad iskaudins Nuka. todel, kad vienam patinka vaidinti kankini, o kitam patinka tiesiog gyventi taip, nes tokios tradicijos.
labai ziauri istorija...
man patiko Nukas. nuostabiai trumpinta.
o tas girtas angelas vis lakste po namus, kuriuose jis atrode sveikiausio proto. sedejo kampe ir vogciomis valge abrikosus.
kai atejo laikas mirti - paskambino varpeliu.
________________________________________
siandien buvo labai gera diena. fantastinis rytas prasidejes labai anksti. kai pasiemiau bemva (beje, pajutau dideli malonuma vairuoti nauja, grazu, blizganti bmw) - virs Vilniaus Katedros kilo saule ir po truputeli traukes rukas... toks nuostabus nuostabus oras. stovejau prie sviesaforo langus masinoje praverusi ir nenorejau pajudeti...
klientas liko patenkintas, kaip ir as "mazeliu" darbu, nors tikrai nepasitikejau pries tai. bet mano pastrojinimas padejo. pasiruose kaip reikiant, todel ir buvo viskas gerai.
tada dar susitikau su mama. nuo jos visada sklinda siluma. o tokia grazia diena jos, atrodo, buvo dar daugiau...
paskui grizau i darba ir tuo metu, kai jau atrode, kad nebepavelku koju, noriu eiti namo, kristi i lova kryziumi, sulaukiau skambucio.
diena baigesi teatru (i kuri neplanavau eiti) ir skania vakariene...
dabar sedziu, ziuriu i degancias zvakes ir galvoju, o kodel negali kiekviena diena buti tokia nuostabi?
tikriausiai todel, kad tik treciadieniai skamba varpeliai.
ir dar todel, kad siandien girtas angelas isejo i tuos keistus namus daryti "tvarkos".
geros dienos.
rytojaus, nesancio link savaitgalio.
mano savaitgalis bus aktyvus... vel gimtadienis...
madrid.
antra isprotejusi savaite baigesi...
as pavargstu. antra savaite, o as pavargstu kaip suo. ketvirtadieni pareinu po darbo ir vos kojas velku...
o kur dar stresas ir kitos dienos/ savaites planai galvoje... ir uzmigt negaliu...
o kai uzmiegu - kosmarus sapnuoju.
vienintele viltis, kad visa tai susitvarkys. yra zmoniu, kurie didesni sh. sutvarke ir man tiesiog reikia nuosekliai viska daryti...
savimotyvacija...
gera zinia.
kovo vidury vaziuoju i kopenhaga visu skandinavijos ir baltijos saliu parneriu imoniu vadovu susitikima. laukiu kaip kokio isganymo, nes tai bus 4 dienos graziam mieste pabegus nuo visko toli toli... tikiuosi rasiu tiesiogini skrydi, nes daba, kai flyLAL bankrutavo, is Vilniaus tiesiogiai niekur issikrapstyti neimanoma...
nori ko nors lauktuviu? :)
vienaip ar kitaip - ziuriu i viska pozityviai. net ir mano kosmarai reiskia tik tai, kad mano protas veikia :P
gero savaitgalio - ramaus ir pozityvaus. as pasistengsiu susitvarkyti su savo isprotejimu ;)
bissous,
madrid
nauji metai, nauji ratai... kaip vaziuoja?
nauja. viskas nauja. dar neapsiprantu su tuo. gerai, kad nors Vilnius stovi savo vietoje. pakeisti miesta butu tikriausiai man per daug. ar tai pozymis, kad as senstu?
mane nervina smulkmenos... mazos tokios... menkniekiai...
siandien atleidau zmogu. nesmagu. nors paskui pakalbejom, tai viskas kaip ir normaliai, jis suprato kodel, bet tikriausiai direktoriaus darbas ir yra toks - spardyt kitiems uzpakalius.
is kitos puses, as neleisiu niekam manes negerbti ir daryti nesamones. tikiuosi nereikes daug tu nuobaudu rasyt... vienaip ar kitaip - bernioku kolektyvas suprato, kad babaika atsirado :P
naujuose namuose niekaip negaliu uzmigti. normaliai nepailsiu. i savaites viduri jauciu kosmariska nuovargi. gal i koki penktadieni jau ir issimiegosiu?
keistas dalykas tos permainos. anskciau sakydavau, kad man jos patinka. dabar sakau, kad jos neisvengiamos ir taip bandau savo galvoje susitvarkyti.
vienaip ar kitaip, nepakeisti liko tik du dalykai gyvenime - masina ir vyras.
labanaktis.
Ruta.
Užsisakykite:
Pranešimai (Atom)
