ne, ne apie tą pirmąją naktį aš čia :)
tiesa sakant, nuo pervargimo man jau vakar nesimiegojo. varčiausi iki trečios valandos, paskui kėliausi, pavaikštinėjau, pavarlinėjau po tuščius namus ir vistiek nieko gero.
šiąnakt yra pirmoji naktis mano naujuose gražiuose namuose.
taip, atspėjote, mano kantrybė neišlaikė. į tai jau buvo panašu kurį laiką, bet tiesiog... viskas praeina ir tas jausmas, kurį jaučiu dabar taip pat pasibaigs. ir bus gera gera.
jei nuoširdžiai, man jau dabar yra gera. yra lengva ir ramu. tik praeitos savaitės nuovargis, kojų raumenų skausmas ir bardakas namuose primena apie tai, kad aš išsikrausčiau.
dabar, žiūrint iš atstumo - nuo pat pradžių visa tai kvepėjo neskaniai. mano keletas protingų draugų man tai sakė. tačiau aš juk išdidi, kol savo kailiu viso šūdo nepatiriu, tol nepaklausysiu.
vakar gulėjau lovoj tuščiame kambaryje ir prisiminiau pačią pirmą sceną apie "nuosavą erdvę". suėmė juokas.
tačiau visam gyvenimui įsitaisiau alergiją kai kuriom frazėm.
tai kas čia dabar kaltas???!!!
čia ne ta, čia kita. ją įsitaisiau ne tik aš. ale ji tokia jumoro forma... visada kažkas yra kaltas... ech...
paskui prisiminiau viską, kas ten buvo per paskutinį pusmetį. prisiminiau ir tai, kad paskutinius tris mėnesius jau įvažiavus į Vitebsko gatvę, mano širdis pradėdavo daužytis iš streso... nepaaiškinama tai... tikriausiai tik pajaučiama...
ir paskui tas ironiškai skambantis klausimas: "Rūta, o tau tikrai taip blogai su manim gyventi?"...
nepasakosiu. vistiek visko viename lape neišpilsiu. o be to, viskas jau sudėta į knygą. dabar ji brandinama stalčiuje kartu su mano vertais sidabrais. beliko tik isivaizduojamas nutrintas moters siluetas ant tualeto staktos tame bute... (balta ta stakta, balta, ir nėra ten jokios moters. bet tu nupiešk...)
ai, i to minie, kaip sako viena išmintinga moteris lenkė. viskas pasikeičia ir viskas mums duoda tik gerą patirtį :)
tiesą sakant, aš ir nesisieloju. nes nelabai yra ko... esu tik dėkinga vienam draugui, kuris buvo pakankamai įtakingas man, kad aš išgirsčiau, jog man reikia išeiti. visų kitų žodžiai buvo tarsi žirniai į sieną...
labanaktis.
aš einu toliau vartytis naujoje lovoje, kurioje man sunku apsiprasti...
madrid
apie vaikus
anksčiau aš vis pamąstydavau apie tai. prieš kokius šešerius metus dažnai, paskui tie pamąstymai retėjo ir retėjo...
dabar apie tai susimąstau labai retai.
šiandien ryte gulėjau lovoj ir galvojau, kad per paskutinio pusmečio patirtis aš vaikų nenoriu akyse matyti. šiandien tai suvokiau labai aiškiai - atsibudau ir supratau.
smerkite mane kiek norite, bet nenoriu ir gana.
tegul juos augina kiti ir kitos.
na taip, pas kai kuriuos jie dar patys auga.
kaip gėlės.
dabar apie tai susimąstau labai retai.
šiandien ryte gulėjau lovoj ir galvojau, kad per paskutinio pusmečio patirtis aš vaikų nenoriu akyse matyti. šiandien tai suvokiau labai aiškiai - atsibudau ir supratau.
smerkite mane kiek norite, bet nenoriu ir gana.
tegul juos augina kiti ir kitos.
na taip, pas kai kuriuos jie dar patys auga.
kaip gėlės.
išsigandusi
man baisu. guliu kaip mažas žveriukas, kuris prašo, kad jo neužmuštų, ir nieko nesakau.
aš retai kalbu garsiai apie savo būsenas. jei nesugebėjai jos pamatyti, tuomet ir neturi to artumo... nepagavai už uodegos ir ta paukštė nuskrido.
kai nepagauni, tuomet viskas lieka man.
po dvidešimties minučių aš tarsi apsiverčiu, mintyse dar karta parvirtinu savo vaikystėje susikurtą tiesą, kad esu viena, todėl viską turiu padaryti pati. taip ir darau. kiekvienu žingsniu, kiekvienu veiksmu tai tik pasitvirtina.
ne todėl, kad kažkam kažką įrodyčiau. veikiausiai tam, kad nejausčiau nuoskaudos ir nusivylimo.
kaip tik šiandien vėl buvau panirusi į prichologijos mokslų gilybes. na, nelabai giliai, bet skaičiau knygą. skaitant suvokiau, kad mano šitas užsispyrimas ir nepasitikėjimas niekuo yra likęs iš vaikystės.
aš negalėjau pasikliauti niekuo. netgi savo tėčiu. mane buvo pavedę milijoną kartų ir kaskart aš jaučiau nusivylimą. negana to, mano tėtis tuomet, kai man pažadėdavo ir eilinį kartą pavesdavo, sugebėdavo meistriškai "išsisukti" (bet apie tai parašysiu kitą kartą, labai jau ilga istorija būtų).
net dabar, kai esu subrendusi moteris, aš nepasitikiu savo tėčio žodžiais...
tai jei aš netikiu juo, pasakykit man, prašau, kuriuo vyru aš galiu tikėti?
greičiausiai iš čia ir kyla tai, kad aš nepasitikiu niekuo. nei vienas vyras negali būti pakankamai geras, kad būti šalia manęs ir mane apginti. o ką jau kalbėti apie moteris (apie jas aš turiu dar atskirą nuomonę, kuri tikriausiai galėtų buti sudėta į knygą)...
tikriausiai todėl taip ir yra - aš absoliučiai viską darau pati.
tai nereiškia, kad kiti žmonės man nėra reikalingi. anaiptol. aš tiesiog niekuo nepasitikiu.
todėl tokią akimirką, kai aš savo vidumi jaučiuosi nuoga - man yra baisu.
o tu to nepastebi. lyg ir supranti, kad kažkas ne taip, bet iki galo ir nesupranti... o gal supranti, tik nieko nedarai?
šiek tiek skaudu, todėl kartais mano akyse sužimba ašaros. bet niekada neišsprūsta žodžiai. pasilieku sau visas savo mintis ir nusivylimą.
ką gi - c'est la vie.
o iš tiesų aš tiesiog esu išsigandusi.
aš retai kalbu garsiai apie savo būsenas. jei nesugebėjai jos pamatyti, tuomet ir neturi to artumo... nepagavai už uodegos ir ta paukštė nuskrido.
kai nepagauni, tuomet viskas lieka man.
po dvidešimties minučių aš tarsi apsiverčiu, mintyse dar karta parvirtinu savo vaikystėje susikurtą tiesą, kad esu viena, todėl viską turiu padaryti pati. taip ir darau. kiekvienu žingsniu, kiekvienu veiksmu tai tik pasitvirtina.
ne todėl, kad kažkam kažką įrodyčiau. veikiausiai tam, kad nejausčiau nuoskaudos ir nusivylimo.
kaip tik šiandien vėl buvau panirusi į prichologijos mokslų gilybes. na, nelabai giliai, bet skaičiau knygą. skaitant suvokiau, kad mano šitas užsispyrimas ir nepasitikėjimas niekuo yra likęs iš vaikystės.
aš negalėjau pasikliauti niekuo. netgi savo tėčiu. mane buvo pavedę milijoną kartų ir kaskart aš jaučiau nusivylimą. negana to, mano tėtis tuomet, kai man pažadėdavo ir eilinį kartą pavesdavo, sugebėdavo meistriškai "išsisukti" (bet apie tai parašysiu kitą kartą, labai jau ilga istorija būtų).
net dabar, kai esu subrendusi moteris, aš nepasitikiu savo tėčio žodžiais...
tai jei aš netikiu juo, pasakykit man, prašau, kuriuo vyru aš galiu tikėti?
greičiausiai iš čia ir kyla tai, kad aš nepasitikiu niekuo. nei vienas vyras negali būti pakankamai geras, kad būti šalia manęs ir mane apginti. o ką jau kalbėti apie moteris (apie jas aš turiu dar atskirą nuomonę, kuri tikriausiai galėtų buti sudėta į knygą)...
tikriausiai todėl taip ir yra - aš absoliučiai viską darau pati.
tai nereiškia, kad kiti žmonės man nėra reikalingi. anaiptol. aš tiesiog niekuo nepasitikiu.
todėl tokią akimirką, kai aš savo vidumi jaučiuosi nuoga - man yra baisu.
o tu to nepastebi. lyg ir supranti, kad kažkas ne taip, bet iki galo ir nesupranti... o gal supranti, tik nieko nedarai?
šiek tiek skaudu, todėl kartais mano akyse sužimba ašaros. bet niekada neišsprūsta žodžiai. pasilieku sau visas savo mintis ir nusivylimą.
ką gi - c'est la vie.
o iš tiesų aš tiesiog esu išsigandusi.
spyris į šikną
užsirašiau į kursus pas Vidą. baisu.
bet tiesiog jau nebėra kitos išeities. gana stumdyti viską pirmyn - atgal. reikia imti ir pabaigti. nieko nėra geriau, kaip geras spyris į šikną.
visos mano permainos prasidės jau labai greitai.
skaudu yra tai, kad labai to nenorėdama skaudinsiu žmones, kurie mane myli.
net nežinau kokiu būdu jiems tai pasakyti iš anksto ir kaip juos įskaudinti kuo mažiau...
o gal reikia mažiau dėmesio kreipti į kitus? juk į mane dėmesio vistiek niekas nekreipia?
aš pavargusi. geresnio laiko kaip šis net pats Dievas sugalvoti negalėjo.
labanakt,
madrid
bet tiesiog jau nebėra kitos išeities. gana stumdyti viską pirmyn - atgal. reikia imti ir pabaigti. nieko nėra geriau, kaip geras spyris į šikną.
visos mano permainos prasidės jau labai greitai.
skaudu yra tai, kad labai to nenorėdama skaudinsiu žmones, kurie mane myli.
net nežinau kokiu būdu jiems tai pasakyti iš anksto ir kaip juos įskaudinti kuo mažiau...
o gal reikia mažiau dėmesio kreipti į kitus? juk į mane dėmesio vistiek niekas nekreipia?
aš pavargusi. geresnio laiko kaip šis net pats Dievas sugalvoti negalėjo.
labanakt,
madrid
aš turiu blogą nuojautą. labai blogą.
žinau, kad esu jau tokią turėjusi.
kaskart kai ji mane aplanko, akyse pasirodo ašaros. nes man būna gaila savęs ir kitų. dažniausiai skauda.
nerekia man nei palaikymų, nei dar kokių nors ovacijų. aš visada viską dariau viena. todėl tikriausiai ir dabar galiu viską padaryti pati.
toks jau tas gyvenimas.
aš kai baigiau mokyklą, laiške parašiau frazę: 'žmogus iš prigimties yra vienišas'. per 10 metų mano galvoje įsirėžė tai tik dar giliau.
ir nuo to tikrai nėra lengviau...
žinai, man iš tiesų viskas taip nusibodo, kad norėčiau trenkti viską ir palikti. taip viską viską. pasielgti spontaniškai ir neprognozuojamai...
gasdina tik tai, kad po mano tokio poelgio liks nemažai įskaudintų žmonių, kuriuos aš myliu.
todėl ir kankinuosi. skamba apsurdiškai - aš kankinuosi, kad neskaudinčiau kitų ir kartu labiausiai skaudinu save...
kad ir kas bebūtų, esu tikra, ilgiau penkerių metų manęs čia nebus... tai gal galima ir pasikankinti... jei Dievulis pats manes nepasiims - palįsiu po traukiniu.
žinau, kad esu jau tokią turėjusi.
kaskart kai ji mane aplanko, akyse pasirodo ašaros. nes man būna gaila savęs ir kitų. dažniausiai skauda.
nerekia man nei palaikymų, nei dar kokių nors ovacijų. aš visada viską dariau viena. todėl tikriausiai ir dabar galiu viską padaryti pati.
toks jau tas gyvenimas.
aš kai baigiau mokyklą, laiške parašiau frazę: 'žmogus iš prigimties yra vienišas'. per 10 metų mano galvoje įsirėžė tai tik dar giliau.
ir nuo to tikrai nėra lengviau...
žinai, man iš tiesų viskas taip nusibodo, kad norėčiau trenkti viską ir palikti. taip viską viską. pasielgti spontaniškai ir neprognozuojamai...
gasdina tik tai, kad po mano tokio poelgio liks nemažai įskaudintų žmonių, kuriuos aš myliu.
todėl ir kankinuosi. skamba apsurdiškai - aš kankinuosi, kad neskaudinčiau kitų ir kartu labiausiai skaudinu save...
kad ir kas bebūtų, esu tikra, ilgiau penkerių metų manęs čia nebus... tai gal galima ir pasikankinti... jei Dievulis pats manes nepasiims - palįsiu po traukiniu.
Užsisakykite:
Pranešimai (Atom)
