Vakar visą dieną Saulius man dainavo - Sudie, gražuole mano...
O aš visu savo vidumi kviečiau pavasarį. Neatėjo.
Šiandien nusodino mane ant grindinio. Gal ir gerai... nejaučiant tvirto pagrindo po kojomis galima labai lengvai parpulti...
Galvoje prasuku viską, kas nutiko - kiekvieną žvilgsnį, kiekvieną veido išraišką, atstūmimą ir bučkį. Dar ir dar. Tada nubraukiu ašarą ir dar kartą sau patvirtinu, kad taškas jau padėtas.
Išgeriu arbatos, dar kartą viduje patvirtinu, kad galima turėti ir kitokių gyvenimo tikslų, nei būti laiminga. Ir tylomis laukiu pavasario...
Giliai viduje žinau, kad vėl turėsiu galimybę pabėgti. Bet ar aš taip visą laiką ir bėgsiu nuo gyvenimo?
Šiandien man neatrodo, kad aš turėčiau kitą išeitį. Taigi užtraukiu savo sielos užtrauktuką, įtraukiu sprandą, nusivalau ašaras ir tampu tuo pasitikinčiu savimi šauniu super-duper moters vaizdu, kurį visi taip myli ir trokšta matyti. Gaila, kad jie nežino, jog tai nesu aš ir tiesiog nekenčiu tos kalės...
Užsisakykite:
Pranešimai (Atom)
