mano išėjusiai Meilei

Labas, mano keistuoli,
Aš tau rašyčiau laiškus. Jei tik žinočiau, kad tu juos skaitai.
Išsakyčiau viską, ką nutylėjau, ko neišdrįsau...
Dar pirmadieni paskaičius paskutinį tavo laišką sėdau rašyt atsakymo ir paskui pagalvojusi, kaip tai gali atrodyti tau banaliai - sustojau.
Dabar gaila kiekvienos minutės, kada neradau tau laiko. Kada neradai laiko tu. Kad nepristojau prie tavęs ir neatidaviau visko.
Skausmas, kuris šėlioja mano viduje, tikriausiai ir yra tik todėl, kad to laiko buvo tiek mažai...
Inkarai...
Kiekvieną vakarą atsigulusi siųsdavau tau savo meilę. Kiekvieną rytą, prabudus - linkėdavau tau geros dienos.
Tik ne tą dieną. Ta diena buvo sumauta. Žinia apie tavo žūtį išmušė mane iš vėžių.
Sunku. Sunku, nes nieko pakeisti jau nebegalima.
Atrodo atiduočiau viską, kad tik surasčiau tą pašto dėžutę, kaip tam filme, kurį man davei. Kad turėčiau laiko tau viską pasakyti... deja... gyvenimas, ne filmas.
Vaikčiojimas ašmenimis anksčiau ar vėliau taip turėjo pasibaigti.
Pameni, kai Nidoje kalbėjome... tu nežinojai kokių ribų tu ieškai...

Vis kaltinu save. Kad būdama pakankamai išmintinga nesugebėjau tavęs sustabdyti. Sakiau tau tai, ir ne kartą... bet gal reikėjo tai sakyti dar ir dar?
Dabar gailiuosi kiekvieno žodžio pasilikto sau. Kiekvieno karto, kai nepasakiau tau, kaip tave myliu. Kiekvienos minutės, kai nepaskambinau, nors labai ilgėjausi. Kiekvieno vakaro, kai rasdavau ką veikti, o ne susitikti su tavim.
Aš tikiu, kad sunkiausia yra mums, liekantiems čia. Tau jau viskas nurimo. Mačiau aš tą šviesą. Žinau, kaip ten gera...
Tik dar tiek turėjom padaryti... Ir pervažiuoti route66... ir mano jachta parvaryti iš Meksikos per Ramųjį ir Indiją iki Raudonosios Jūros... jau nekalbant, kad nespėjom paburiuoti artimiausiom dienom, pasėdėti ant Vilnelės kranto... dar kartą pažiūrėti kaip tu važiuoji Kačerginės trasoj...
Mano Vilnius. Jis niekada nebebus toks pats. Niekada nebebus tokių romantiškų vakarų... niekada saulės nebepalydėsim taip pat...
Visas kartu praleistas minutes suku kaip kino filmą - vėl ir vėl. Labiausiai bijau, kad pamiršiu. Kad laikui bėgant išnyksi. Kad nebejausiu tavo glėbio prieš užmigdama... Tavo lūpų skonio, kai bučiuoju dar ir dar iki kol laikas priverčia mus išsiskirti...
Man niekada nebuvo taip gera, kaip su tavim. Aš vėl pradėjau tikėti gyvenimu. Pradėjau tikėti meile. Tu man tai davei. Kiekvieną tavo žodį turiu savo galvoje. Turėjau tai ir iki šiol. Dabar jau teks įrašyti, nes niekada jo nebepakartosi.

Tu tik nepamiršk, aš čia. Aš visada buvau ir būsiu čia. Dėl tavęs ir tau. Aš šoksiu. Šoksiu tau. Nes tikiu, kad tu matai. Kad matysi kiekvieną mano žingsnį. Ir kad padėsi, kai man bus labai sunku.
Tikiu, kad nieko nėra atsitiktinio. Absoliučiai nieko. Ir tai tėra dar viena pamoka, kurią turiu išmokti. Skausmas, kurį turiu išmokti nešiotis viduje. Ašaros, kurias turiu išmokti paslėpti prieš kameras, šypsena, kurią turiu suvaidinti visai Lietuvai...
Labai gaila, kad savo pamokas mokytis tu jau baigei... labai gaila, kad tau buvo duota tiek nedaug laiko... kad mums jo buvo duota dar mažiau...
Mielasis mano, tu visada liksi mano inkaru. Inkaru, kurį nešiosiuos savo širdyje.
Buk mano pasakų sekėju, atnešk man sapnus, nors ten noriu būti su tavim.
Aš bijau. Bijau, kad nesugebėsiu šito pakelti. Ypač dabar. Bijau, kad man tai bus per sunku, nes neturėsiu į ką atsiremti... Aš bijau, kad nebeturėsiu jėgų užsidėti savo senas cinizmo ir superduper kaukes - tu mane mokei gyventi be jų... Aš bijau, kad visos vietos, kuriose būnu, kuriose buvai tu... kad man bus per skaudu ten grįžti...
Nepalik manęs.

p.s. I love you.

no, it does not hurt anymore :)

nuostabi daina, nuostabiai atlikta, nuostabios moters - ne pagal savo amžių patyrusios. todėl ir jos muzika taip giliai supurtanti. privertė mane susimąstyti. apie sudužusias širdis.
kartais aš to jausmo ilgiuosi. ilgiuosi ir drugelių. jie jau seniai manęs nebelanko. kvailoka.
mano gyvenimas užimtas tiek, kad nespėju net susimąstyti. pati puikiai žinau, kodėl jį tokiu verčiu. pati puikiai žinau, kad vos radusi laisvą minutę nugrimstu gilyn ir tada telieka vienas noras - susikrauti kuprinę ir iškeliauti peščiomis po Afriką.
nes tokiom cinikėm kaip aš, netikinčiom niekuo gražiu, nėra vietos tarp žmonių. puikiai tai žinau. todėl ir velkuosi savo kaukes...
šiandien kaip tik su sesute kalbėjom apie tai... esu geresnė aktorė už visą krūvą holivudo žvaigdžių. bet kas man iš to?
kažkada tuos vaidmenis reikia palikti ir sugrįžti į save.
taip kad - mano frontuose nieko naujo. tik muzika keičiasi :) ja ir dalinuosi :)
gražau pavasario,
madrid

Pavasaris ir grindinys

Vakar visą dieną Saulius man dainavo - Sudie, gražuole mano...
O aš visu savo vidumi kviečiau pavasarį. Neatėjo.
Šiandien nusodino mane ant grindinio. Gal ir gerai... nejaučiant tvirto pagrindo po kojomis galima labai lengvai parpulti...
Galvoje prasuku viską, kas nutiko - kiekvieną žvilgsnį, kiekvieną veido išraišką, atstūmimą ir bučkį. Dar ir dar. Tada nubraukiu ašarą ir dar kartą sau patvirtinu, kad taškas jau padėtas.
Išgeriu arbatos, dar kartą viduje patvirtinu, kad galima turėti ir kitokių gyvenimo tikslų, nei būti laiminga. Ir tylomis laukiu pavasario...
Giliai viduje žinau, kad vėl turėsiu galimybę pabėgti. Bet ar aš taip visą laiką ir bėgsiu nuo gyvenimo?
Šiandien man neatrodo, kad aš turėčiau kitą išeitį. Taigi užtraukiu savo sielos užtrauktuką, įtraukiu sprandą, nusivalau ašaras ir tampu tuo pasitikinčiu savimi šauniu super-duper moters vaizdu, kurį visi taip myli ir trokšta matyti. Gaila, kad jie nežino, jog tai nesu aš ir tiesiog nekenčiu tos kalės...

mikro

kiekvieną vakarą, kai visas miesto šurmulys nurimsta, ateina Ji. atsisėda šalia ir sėdi. kaip ir nieko nesako, bet vistiek jaučiu, kad sėdi šalia. ir mane tai erzina.
prisigalvoju visokių priemonių jai išbaidyt... bet padeda ne visada.
sau kartoju, kad viskas pasikeis. reikia pačio geriausio gydytojo nuo visų ligų - laiko.
bet jau geriau. sveikata pasitaisė ir širdelę jau skauda tik rytais ir labai vėliais vakarais. ir tai, jei nervuojuosi. bet tai būna retai.
iš pradžių galvojau, kad diagnozę išgirsti bus sunku. bet iš tiesų nebuvo. tik nenormalūs tyrimai kamuoja beprotiškai... galvoje sukasi viena šių metų data, o naktimis kartojasi vis tas pats, jaunystėj sapnuotas, sapnas.
dienomis aš bėgu. bėgu kaip išprotėjusi. nes jei visa tai tiesa, tai laiko liko nedaug, o suspėti reikia milijoną darbų. žinant, kad nepasitikiu niekuo, viskas dar labiau komplikuojasi.
tada sulaukiu vakaro, kol šalia Ji vėl atsisėda.
aš supykstu ir nueinu miegoti. mintyse sau pažadėjusi, kad rytoj tikrai dar atsikelsiu.

labanaktis,
madrid