sniegas. kaip aš mėgstu sakyti: pasakei ir prisnigo.
nuo šiol su šia fraze reikia elgtis atsargiau - nors kalendorius rodo tokią datą, kai lyg ir turėtų būti bobų vasara, bet pas mus jau sniegas... vakar paskambino partneriai iš Londono. pokalbio pabaigoje, kaip ir dera tikriems britams, jie paklausė koks pas mus oras. nuo mano atsakymo "ugly" tikriausiai vos nenusirito nuo kėdės...
iš kitos pusės - šiandienos saulytė džiugina kur kas labiau, nei prieš kokią savaitę. po tokios darganos tiesiog palaima ryte prabudus jausti saulės spindulius žaidžiančius ant savo kaktos. blogai yra tai, kad šaltis ir praūžęs stiprus vėjas nukrėtė paskutines avietes ir uogienės išvirta yra tiek, kiek išvirta. daugiau jos tikrai nebus. vadinasi turės užtekti.
aš savo gyvenima verčiu aukštyn kojomis. šią savaitę mano psichė su manim buvo griežta. gavau gerokai pylos ir visą kalną pamokymų. važiavau darganotą vakarą dviračiu namo ir neturėjau žalio supratimo už kurios čia vietos man pradėti pažindintis su savim... parvažiavusi išsikepiau vakarienei lašišos kepsnį. paskui puse valandos keikiau save, nes vakarienė buvo šiek tiek vėloka. kvaila. niekaip nesuprantu, kodėl aš save valgau.
dienos gera dalis yra ta, kad aš pagaliau prisiruošiau nufotkinti visus nereikalingus daiktus, sudeti jų nuotraukas i interneta ir paskelbti, kad parduodu už juokingas kainas. jei niekas nepirks - spalio 24 dienos proga (kaip žinia, aš vakarėlį oraganizuoju tą šeštadienį...), nunešiu š Carito organizaciją.
chlamą reikia valyti ne tik iš minčių, bet ir iš namų.
spalio 24. 1929 metais ši diena buvo pažymėta juodai. dar 10 metų po jos ji buvo vadinama juoduoju ketvirtadieniu. butent tą dieną NYC biržoje akcijų kaina taip smarkiai pradėjo ristis žemyn, kad tai įtakojo krizę, kuri dar yra vadinama Didžiąja depresija. Jos metu milijonai amerikiečių neteko darbo. Buvo paskaičiuota, kad krizės metu iš bado mirė apie 20 milijonų žmonių... bevek genocidas. negana to - krizė paveikė visą pasaulį. tik socialistinės šalys krizę pajuto šiek tiek mažiau... krizės metu Vokietijoj įsigalėjo naciai, o jos pabaiga yra laikomas karas. (nuklydau į istoriją).
taigi vat - butent spalio 24 dieną (prabėgus 90 metų nuo Didžiosios Depresijos pradžios ir Lietuvai tunant krizėje giliai iki pat ausų galiukų) aš organizuoju vakarėlį. jis turi vieną pusę labai gražią - darysime labdarą ir mes (aš ir mano draugai, kurie pasirašys šitai akcijai), kurie turime darbus ir gyvena stabiliau padėsime tiems, kuriems tos pagalbos dabar labai reikia. o vėliau... na, net ir 1929 metais buvo žmonių, kuriems krizė buvo absoliučiai nė motais. jie dalindavo sriubą badaujantiems bedarbiams tik todėl, kad jie nenusiaubtų jų verslo... o vakare, jie lošdavo nelegaliuose kazino ir nepaisydami sauso įstatymo lakdavo iki nukritimo.
lakti iki nuritimo nelaksim, bet mano namuose laikinai veiks nelegalus kazino (ups. prisipažinau :P ). dress kodas savaime aišku twenties-thirties :)
paskutiniai 7 mano gyvenimo metai nebuvo labai jau tragiški. aš gana daug ką supratau, tačiau... labai daug ką ir pamiršau. vakarėliai buvo tai, ka prisimena mano jaunystes draugai prabėgus 10 metų... tai kodėl aš tai turėčiau pamiršti?
šiandien jau krentu miegoti. rytoj bus saulėta diena ir aš važinėsiuos po savo mielą Vilnių dviračiu...
galima numirti iš laimės...
madrid
ir tai praeis!
labas,
žinau, šita frazė yra labai išmintinga. aš ją stengiuosi kartoti, ypač tada, kai man būna blogai...
bet paskutinį menesį (na, šiek tiek daugiau, kokias 6-7 savaites) ji neveikė. aš buvau tarsi žąsis įsikirtusi į savo tiesą. sėdėjau užsidariusi ir sakiau, kad blogiau būti negali.
gal ir negali. bet geriau - tai tikrai gali. jau prieš pora savaičiu mano galvoje gimė idėja, kuri privertė mane kilti aukštyn... dabar turiu dar vieną.
žinant tai, kad kantrybės aš turiu, pabandysiu padaryti kaip daro protingi žmonės :P
taigi, šiandien atradau tokį vaikinuką - Aivarą Ivaškevičių. skaičiau jo blogą ir žavėjausi. žavėjausi tuo, kad jis primityviai paėmė ir padarė.
žinau, kad kantrybės man užtektu daug daugiau kam. juk ne kas kitas, o as sugalvojau kaip pasikeisti ir numečiau tuos nelaimingus 30kg, kurie tada atrodė, kad trukdo man gyventi. jie iš principo yra dzin. daugiau pasikeitė mano mąstymas, nei išvaizda.
vadinasi, jei aš galiu išssiugdyti valgymo įpročius, aš galiu turėti ir kitus naudingus įpročius arba neturėti nenaudingų :)
protingi žmonės sako, kad pakanka 21 dienos. skaičiau tai, kažkurioj protingoj knygoj. deja, rūkymui atsikratyti man reikia daugiau ir žymiai daugiau pastangų. bet jau isikirtau ir iš visų jėgų stengiuosi priversti baltą žmogeliuką įrodyti man, kad rukyti nesveika ir nereikia.
šiandien jis susidurs su išbandymu - mano mielai KTUG šiemet sueina 20 metų. ta proga yra didelė šventė ir aišku tūsas. aš net laisva diena pasiemiau, kad galėčiau nuvažiuoti. o kur yra tūsas yra ir alkoholis. o kai ipilu to, tai labai norisi cigaretės... na, pažiūrėsim kokia ta mano tvirtybė :)
kadangi idėjų mano galvoje labai daug. minčių kaip jas įgyvendinti irgi kaip ir yra ir struktūra kaip ir aiški - belieka tik vykdyti. visa bėda, kad aš kaip žąsis paskutiniu metu tiek įsikirtusi į skyrybas ir baimę būti viena, kad nematau nieko kito. aišku gailėti savęs yra labai patogu, bet kas iš to?
taigi, žiūriu į šviesią pusę - ne mane paliko, o aš. vadinasi taip reikėjo. viskas tik į gerą ir dar yra pakankamai laiko susikurti normalų gyvenimą. na ir kas, kad 8 metų investicija pasirodė tokia kreiva ir nepelninga? na taip, gaila. iš kitos pusės, ar nebūtų baisiau, jei tam aš būčiau pasiryžusi po kokiu dar 4-5 metų? taip kad, mano galvoje sprendimas jau priimtas. dabar reikia švelniai jį "atleisti iš darbo".
mano psichologinis triukas - aš lyginu tai su atleidimu iš darbo. na, aš tikrai nelaikyčiau įmonėj darbuotojo, kuris geras, bet netinkamas. juk geras žmogus ne profesija. vadinasi - kad ir kokie šilti santykiai bebūtų - atleisti vistiek reikia. šitoj situacijoj, atleidžiu labai artimą ir ilgametį darbuotoją. hm... liudna...
bet man buvo liūdna ir tada, kai aš darbe dariau efektyvumo pertvarkymus ir visus nereikalingus atleidau. bet to juk reikėjo. kitu atveju - šitos įmonės nebebūtų jau šiandiena Vilniuje. vadinasi, jei aš galiu atleisti daugiau nei 50% personalo, galiu atleisti ir vieną ilgametį darbuotoją.
dar šviesiosios pusės aspektas yra tas, kad aš turiu galvoje pelningą verslo idėją ir į ją neriu stačia galva. taip, vienai padaryti tai sunku, bet aš padarysiu.
na, syki jau užaugau tokia, kurios nepastumsi ir nepajudinsi, nepasitikinti niekuo, o ypač vyrais, tai teks viską daryti pačiai. mano psichė (psichologė) sako, kad aš nuo mažens taip elgiuosi ir esu ežys. ji teisi. aš žinau, kad ji yra absoliučiai teisi - aš paniškai bijau būti viena, bet neprisileidžiu nei vieno žmogaus arti.
na, po truputėli. Romos per naktį irgi niekas nepastatė :)
taigi, reziumuojam - pasiskaičiau Aivaro bloga ir nusprendžiau, kad ir aš taip galiu. knygų esu perskaičius kalnus. vieną iš jų kaip tik baiginėju. reikia tik imti ir daryti tai, apie ką ten rašo. tik aš bijau pradėti nuo 10 tikslų... pradėsiu nuo vieno - šį savaitgalį viską aprašyti ir suprioritetizuoti... imsiu tėčio metodiką, nes man ji arčiausiai širdies :)
gero savaitgalio :)
aš išlekiu į jį tarsi parako į batus prisipylusi :)
bučkiai,
madrid
p.s. būtų nemandagu neįdėti Aivaro blogo adreso
žinau, šita frazė yra labai išmintinga. aš ją stengiuosi kartoti, ypač tada, kai man būna blogai...
bet paskutinį menesį (na, šiek tiek daugiau, kokias 6-7 savaites) ji neveikė. aš buvau tarsi žąsis įsikirtusi į savo tiesą. sėdėjau užsidariusi ir sakiau, kad blogiau būti negali.
gal ir negali. bet geriau - tai tikrai gali. jau prieš pora savaičiu mano galvoje gimė idėja, kuri privertė mane kilti aukštyn... dabar turiu dar vieną.
žinant tai, kad kantrybės aš turiu, pabandysiu padaryti kaip daro protingi žmonės :P
taigi, šiandien atradau tokį vaikinuką - Aivarą Ivaškevičių. skaičiau jo blogą ir žavėjausi. žavėjausi tuo, kad jis primityviai paėmė ir padarė.
žinau, kad kantrybės man užtektu daug daugiau kam. juk ne kas kitas, o as sugalvojau kaip pasikeisti ir numečiau tuos nelaimingus 30kg, kurie tada atrodė, kad trukdo man gyventi. jie iš principo yra dzin. daugiau pasikeitė mano mąstymas, nei išvaizda.
vadinasi, jei aš galiu išssiugdyti valgymo įpročius, aš galiu turėti ir kitus naudingus įpročius arba neturėti nenaudingų :)
protingi žmonės sako, kad pakanka 21 dienos. skaičiau tai, kažkurioj protingoj knygoj. deja, rūkymui atsikratyti man reikia daugiau ir žymiai daugiau pastangų. bet jau isikirtau ir iš visų jėgų stengiuosi priversti baltą žmogeliuką įrodyti man, kad rukyti nesveika ir nereikia.
šiandien jis susidurs su išbandymu - mano mielai KTUG šiemet sueina 20 metų. ta proga yra didelė šventė ir aišku tūsas. aš net laisva diena pasiemiau, kad galėčiau nuvažiuoti. o kur yra tūsas yra ir alkoholis. o kai ipilu to, tai labai norisi cigaretės... na, pažiūrėsim kokia ta mano tvirtybė :)
kadangi idėjų mano galvoje labai daug. minčių kaip jas įgyvendinti irgi kaip ir yra ir struktūra kaip ir aiški - belieka tik vykdyti. visa bėda, kad aš kaip žąsis paskutiniu metu tiek įsikirtusi į skyrybas ir baimę būti viena, kad nematau nieko kito. aišku gailėti savęs yra labai patogu, bet kas iš to?
taigi, žiūriu į šviesią pusę - ne mane paliko, o aš. vadinasi taip reikėjo. viskas tik į gerą ir dar yra pakankamai laiko susikurti normalų gyvenimą. na ir kas, kad 8 metų investicija pasirodė tokia kreiva ir nepelninga? na taip, gaila. iš kitos pusės, ar nebūtų baisiau, jei tam aš būčiau pasiryžusi po kokiu dar 4-5 metų? taip kad, mano galvoje sprendimas jau priimtas. dabar reikia švelniai jį "atleisti iš darbo".
mano psichologinis triukas - aš lyginu tai su atleidimu iš darbo. na, aš tikrai nelaikyčiau įmonėj darbuotojo, kuris geras, bet netinkamas. juk geras žmogus ne profesija. vadinasi - kad ir kokie šilti santykiai bebūtų - atleisti vistiek reikia. šitoj situacijoj, atleidžiu labai artimą ir ilgametį darbuotoją. hm... liudna...
bet man buvo liūdna ir tada, kai aš darbe dariau efektyvumo pertvarkymus ir visus nereikalingus atleidau. bet to juk reikėjo. kitu atveju - šitos įmonės nebebūtų jau šiandiena Vilniuje. vadinasi, jei aš galiu atleisti daugiau nei 50% personalo, galiu atleisti ir vieną ilgametį darbuotoją.
dar šviesiosios pusės aspektas yra tas, kad aš turiu galvoje pelningą verslo idėją ir į ją neriu stačia galva. taip, vienai padaryti tai sunku, bet aš padarysiu.
na, syki jau užaugau tokia, kurios nepastumsi ir nepajudinsi, nepasitikinti niekuo, o ypač vyrais, tai teks viską daryti pačiai. mano psichė (psichologė) sako, kad aš nuo mažens taip elgiuosi ir esu ežys. ji teisi. aš žinau, kad ji yra absoliučiai teisi - aš paniškai bijau būti viena, bet neprisileidžiu nei vieno žmogaus arti.
na, po truputėli. Romos per naktį irgi niekas nepastatė :)
taigi, reziumuojam - pasiskaičiau Aivaro bloga ir nusprendžiau, kad ir aš taip galiu. knygų esu perskaičius kalnus. vieną iš jų kaip tik baiginėju. reikia tik imti ir daryti tai, apie ką ten rašo. tik aš bijau pradėti nuo 10 tikslų... pradėsiu nuo vieno - šį savaitgalį viską aprašyti ir suprioritetizuoti... imsiu tėčio metodiką, nes man ji arčiausiai širdies :)
gero savaitgalio :)
aš išlekiu į jį tarsi parako į batus prisipylusi :)
bučkiai,
madrid
p.s. būtų nemandagu neįdėti Aivaro blogo adreso
Užsisakykite:
Pranešimai (Atom)
