Kiek daug laiko prabėgo! Kiek daug visko nutiko! Nesutalpinsi, neišsakysi...
Mano klajonės po Pasaulio kraštus jau aprašytos ir sudėtos. Po redakcijos gal ir kokia nuoroda atsiras... o gal ir nuspręsiu, kad tai, kas pakeitė mane turi likti tik man.
O pasikeitė daug. Pradedant plaukų spalva, kuri nustojo taip juoduoti ir baigiant mintimis galvoje. Na, ne, tarakonai mane vis dar aplanko, kažkaip aš jų nesugebu išginti... tik jau rečiau... ir dar rečiau aš apie juos pasakoju...
Dabar gyvenu sau. Tai toli gražu nereiškia, kad nekeliu tikslų. Bet jie kitokie. Ir aš galiu sau tą leisti. Ant savo sprando neturiu nei diedo, nei vaikų, nei paskolos. Galiu bet kurią minutę susikrauti 7kg kuprinėlę ir iškeliauti. Arba sėsti į 7 tonų jachtą ir išplaukti... kad ir aplink Pasaulį.
Priekaištų susilaukiu šimtą kartų daugiau. Bet į juos dėmesio kreipiu - lygiai tiek pat kartų mažiau.
Jumoro jausmo nestokoju, todėl vis dar kartas nuo karto išlieju savo sąmojus aplink esantiems žmonėms. Apie baltus arklius ar dar kažką :) Gerai gyventi yra ant vandens - kai labai liūdna, tai nors banga prieš miegą pasūpuoja.
Vis dar mėgaujuosi vasara. Nors vakarai jau šalti, bet dieną galima labai norint ir įkaisti. Kad ir ne nuo saulės. (Prašau nepainioti su alkoholiu, jį vartojant dažniausiai įsimagnetinama :P )
Taip kad - gyvenu paskendusi kūryboje. Parašiau antrą knygą. Kiek kitokią ir tikriausiai atėjus rudeniui su savo liūdesiais teks imtis jos redagavimo.
Dabar kol kas tik vėjas, burės, bangos, molis ir dar kartą vėjas. Mano mažame Rojaus kampelyje, pačiam krašte Lietuvos, kur vakarais pasislepiu už pakrantės nendrių, o anksti rytą besimaudydama išbaidau laukines antis. Po pusryčių pasiklausau ant zalingo tupinčios kregždutės krykštavimų... o vakarinei arbatai prisirenku šalia augančių laukinių mėtų... prie viso to dar pridėk baltas bures ir vėją...
Prašau nepavydėti - su gerais draugais Rojumi dalinuosi :)
Užsisakykite:
Pranešimai (Atom)
