Šiandien ypatinga diena. Dėl kelių aspektų.
Pirma - šiandien prasideda tikra žiema. Ir tas sniegas su pūga bešokantys po mano langu jau turi teisę tai daryti.
Antra - iki išvykimo į saulėta pietų Ispaniją liko labai nedaug ir viduje viskas net spurda kaip noriu važiuoti.
Ir trečia - tikriausiai svarbiausia - šiandien priėmiau sprendima. Labai savarbų ir pakeisiantį mano visa likusį gyvenimą (kad ir kiek man ten liko). Mane tam pastūmėjo vienas žmogus. Kažkada buvęs labai labai artimas, ai, kam meluot - mylimas, o dabar toks tolimas ir šaltas. Ir kai nusprendžiau, staiga viduje tapo ramu ramu...
Nors dabar du mano geriausi draugai vyrai nerimsta dėl mano kategoriškumo. Ech, nusiraminkit, jei aš jau pasakiau, tai taip ir bus. Kad ir kiek jėgų tai kainuotų. Ir kam jau kam, bet ne vyram, man pasakot kaip ir su kuo aš turiu gyventi.
Taigis, žiemą pasitinku švariom mintim, nurimusi ir pasiruošusi nuotykiams Ispanijoj.
Čia liekantiem linkiu nesušalti ir pasimėgauti žiemuže.
Susitinkam prieš kalėdas, kuriomis aš netikiu.
Bučkiai,
madrid
Ой, да не вечер
Labai graži daina. Kažkur mano protėvių kraujyje tikriausiai įsimaišė slaviškas kraujas, nes man tiek rusų literatūra, tiek jų muzika tokia vežanti... tiesiog, neįprasta tai mano kartai ir dar būnant lietuve.
Bet aš ne apie tai. Aš apie gražią dainą, kurią klausant mintimis keliauju į Peterburgą... gal žiūrėk imsiu ir po naujų ten nukeliausiu... kada viskas apsnigta ir baltai blizga... kai Petro dvare viskas sustingę į ledą... o senose gatvėse nuo senoviškų žibintų kabo varvekliai... Peterburgas man visada asocijuojasi su žiema, nežinau kodėl. Aš ten esu buvus tik vasarą. Ir visus kartus tik vasarą :)
Vienaip ar kitaip - paklausyk, jei įdomu. Man gražu.
Bet aš ne apie tai. Aš apie gražią dainą, kurią klausant mintimis keliauju į Peterburgą... gal žiūrėk imsiu ir po naujų ten nukeliausiu... kada viskas apsnigta ir baltai blizga... kai Petro dvare viskas sustingę į ledą... o senose gatvėse nuo senoviškų žibintų kabo varvekliai... Peterburgas man visada asocijuojasi su žiema, nežinau kodėl. Aš ten esu buvus tik vasarą. Ir visus kartus tik vasarą :)
Vienaip ar kitaip - paklausyk, jei įdomu. Man gražu.
tikėjimas stebuklais ir Kalėdomis yra sąlyginis dalykas...
Kalėdos yra toks metas, kai žmonės dažnai pradeda mąstyti apie prabėgusį laiką. Dažniausiai jie stengiasi būti su mielais ir mylimais, apie juos galvoja, ruošia dovanas... ir visas mirtimi kvepiantis ruduo tarsi prisipildo vidinės šilumos, kuri rusena kiekvieno žmogaus širdelėje.
Mano pasiruošimas Kalėdoms šiemet prasidėjo labai anksti. Galbūt todėl, kad dalis dovanų iškeliauti turi toli, už vandenynų, ir tai užima laiką. O galbūt todėl, kad šį rudenį aš labai giliai panirusi į savo vidų. Dar ir dar kartą prasuku jau prabėgusį laiką ir visus nutikusius įvykius, visus sutiktus žmones... ir naujai pažintus... ir senus, bet per metus nesutiktus...
Apmąstymų daug... kartais pagaunu save, kad jau rytas brėkšta, o aš vis dar sėdžiu įlindusi į mintis.
Aš niekada nebuvau labai paviršutiniškas žmogus, bet niekada ir nebuvau ta, kuri nešiojasi kažką širdyje ilgus metus. Ir tie rudeniniai apmąstymai, kartais sukeliantys liūdesį ir depresiją man padeda paleisti. Apgalvojau, mintyse išnešiojau ir paleidžiu. Kai kurie grįžta atgal :) Dažniausiai mieli, šilti ir dar vienas apkabinimas pradeda viską iš naujo.
Kai kurie - pradingsta. Tada savo viduje aš sau sakau, kad nelemta. Ir metams bėgant apie tai galvoju vis rečiau ir rečiau... panašiai kaip besibaigiant lietui lašai vis retyn retyn - ir paskui išnyksta...
Gal ir kvaila, tačiau kad ir kaip aš būčiau ištroškusi - aš niekada nešoku lietaus šokio. Ne todėl, kad nemoku, bet todėl, kad dažniausiai galvoju, kad ne aš tai turėčiau daryti. Prabėgus metams, kitiems, gailiuosi ir galvoju, kad jei bučiau sušokusi gal lietus ir būtų pasipylęs. Bet jei gyvenimas vėl atsiunčia panašią situaciją - aš nešoku.
Ir šiemet - baigiu užtrokšti. Bet nešoku. Pabarškinau "rain-maker'iu" (lazda parvežta iš džiunglių skleidžianti lietaus garsa, aborigenų naudojama lietui prišaukti). Bet nedrąsiai. Ir sustojau.
Dabar, atėjus laikui, kai viską apmąstau, suprantu, kad tai yra paskutinis kartas. Suvokiu, kad jei šį kartą nepradės lyti, tai nebelis niekada. Vidus tiesiog drąskosi iš skausmo, protas... vietoj proto pas mane galvoj sėdi tie du žmogeliukai, kurie ginčijasi... o aš nejudu. Ir tikriausiai jau nepajudėsiu.
Eilinį kartą paleisiu. Uždarysiu duris ir išvaliusi savo mintis Ispanijoj - pasitiksiu Kalėdas.
Bėgant metams prisiminsiu vis mažiau... gal džiaugsmo iš to nebus kažin kokių kalnų, bet skausmas ilgainiui apsiramins... aš išmoksiu gyventi kartu su tuo troškuliu... (nors giliai viduje aš jo tiesiog nekenčiu)
O dar žmonės sako, kad Kalėdos yra Stebuklų metas... dievinu aš stebuklus... tik jau jais nebetikiu...
labanaktis,
Ruta
Mano pasiruošimas Kalėdoms šiemet prasidėjo labai anksti. Galbūt todėl, kad dalis dovanų iškeliauti turi toli, už vandenynų, ir tai užima laiką. O galbūt todėl, kad šį rudenį aš labai giliai panirusi į savo vidų. Dar ir dar kartą prasuku jau prabėgusį laiką ir visus nutikusius įvykius, visus sutiktus žmones... ir naujai pažintus... ir senus, bet per metus nesutiktus...
Apmąstymų daug... kartais pagaunu save, kad jau rytas brėkšta, o aš vis dar sėdžiu įlindusi į mintis.
Aš niekada nebuvau labai paviršutiniškas žmogus, bet niekada ir nebuvau ta, kuri nešiojasi kažką širdyje ilgus metus. Ir tie rudeniniai apmąstymai, kartais sukeliantys liūdesį ir depresiją man padeda paleisti. Apgalvojau, mintyse išnešiojau ir paleidžiu. Kai kurie grįžta atgal :) Dažniausiai mieli, šilti ir dar vienas apkabinimas pradeda viską iš naujo.
Kai kurie - pradingsta. Tada savo viduje aš sau sakau, kad nelemta. Ir metams bėgant apie tai galvoju vis rečiau ir rečiau... panašiai kaip besibaigiant lietui lašai vis retyn retyn - ir paskui išnyksta...
Gal ir kvaila, tačiau kad ir kaip aš būčiau ištroškusi - aš niekada nešoku lietaus šokio. Ne todėl, kad nemoku, bet todėl, kad dažniausiai galvoju, kad ne aš tai turėčiau daryti. Prabėgus metams, kitiems, gailiuosi ir galvoju, kad jei bučiau sušokusi gal lietus ir būtų pasipylęs. Bet jei gyvenimas vėl atsiunčia panašią situaciją - aš nešoku.
Ir šiemet - baigiu užtrokšti. Bet nešoku. Pabarškinau "rain-maker'iu" (lazda parvežta iš džiunglių skleidžianti lietaus garsa, aborigenų naudojama lietui prišaukti). Bet nedrąsiai. Ir sustojau.
Dabar, atėjus laikui, kai viską apmąstau, suprantu, kad tai yra paskutinis kartas. Suvokiu, kad jei šį kartą nepradės lyti, tai nebelis niekada. Vidus tiesiog drąskosi iš skausmo, protas... vietoj proto pas mane galvoj sėdi tie du žmogeliukai, kurie ginčijasi... o aš nejudu. Ir tikriausiai jau nepajudėsiu.
Eilinį kartą paleisiu. Uždarysiu duris ir išvaliusi savo mintis Ispanijoj - pasitiksiu Kalėdas.
Bėgant metams prisiminsiu vis mažiau... gal džiaugsmo iš to nebus kažin kokių kalnų, bet skausmas ilgainiui apsiramins... aš išmoksiu gyventi kartu su tuo troškuliu... (nors giliai viduje aš jo tiesiog nekenčiu)
O dar žmonės sako, kad Kalėdos yra Stebuklų metas... dievinu aš stebuklus... tik jau jais nebetikiu...
labanaktis,
Ruta
Įsiutinta
Šitas postas labai įskaudino vieną žmogų. Kad ir kaip bebūtų, kad ir kaip aš jaučiausi - skaudinti nenorėčiau nieko. Ir kad ir kaip ten buvo, tai jau buvo :)
Taigis - pasikalbėjom, išsiaiškinom ir lyg viskas tvarkoje. Įskaudino mane, įskaudinau aš.
Lygiosios.
Gražios dienos,
madrid
Taigis - pasikalbėjom, išsiaiškinom ir lyg viskas tvarkoje. Įskaudino mane, įskaudinau aš.
Lygiosios.
Gražios dienos,
madrid
Liga
Apsirgau. Šiandien jau antra diena, kaip as vos pakylu iš lovos. Temperatūra nekyla anksčiau 38, tai gal ir nėra taip jau blogai. Bet gyventi be civilizacijos nėra taip jau lengva...
Iš kitos pusės - mano emocinė būsena nuo penktadienio pakitusi. Aš pasijutau pasimetusi ir vėl bijanti grįžti į miestą. Gali būti, kad liga atėjo būtent todėl.
Kad aš turėčiau 3 paras lovoje apmąstymams.
Vienaip ar kitaip - savijauta tokia tragiška, kad jei ji nepasikeis, man teks važiuoti pas medikus.
Bisous,
madrid
Iš kitos pusės - mano emocinė būsena nuo penktadienio pakitusi. Aš pasijutau pasimetusi ir vėl bijanti grįžti į miestą. Gali būti, kad liga atėjo būtent todėl.
Kad aš turėčiau 3 paras lovoje apmąstymams.
Vienaip ar kitaip - savijauta tokia tragiška, kad jei ji nepasikeis, man teks važiuoti pas medikus.
Bisous,
madrid
Drugelio plazdėjimas
Suvokti gyvenimo trapumą... vieną akimirką tik op - ir nebėra...
Paklausiau Lauryno ir pažiūrėjau filmą... man juk sakė, kad verksiu...
Rudenį man to visai nereikia, bet vistiek pažiūrėjau (kokią milžinišką įtaką man daro šis nuostabus naujas žmogus mano gyvenime!).
O verkiau visai nedaug. Tik truputį. Ir kartu džiaugiausi, kad aš megaujuosi gyvenimu jau dabar.
Ir jei numirčiau šiąnakt - vietiek galėčiau sakyti, kad buvau labai laiminga. Negyvenau teisingai. Įskaudinau ne vieną žmogų. Bet man tai nebesvarbu. Žinau, kad dabar kuriu ir darau tai, kas yra giliai viduje.
Nes aš negalėčiau gyventi įkalinta ir teturėdama tik drugelį. Tikriausiai aš kaip ilgakulnis (Tarsius syrichta) tiesiog nustočiau kvėpuoti.
Einu miegoti į drėgną ir šaltą savo baltąją laivę.
Labanaktis.
p.s. nuotraukoje aš nufotografavusį ilgakulnį Filipinuose. radau jį vienoje mažoje saloje pasislėpusį aukštai medyje džiunglėse... jis toks mažytis, kad tilptų mano delne. tik jei sugalvočiau jį paimti - jis mirtų. tiksliau - nusižudytų vienu iš dviejų būdų. arba daužydamas galvą į žemę, kol ištikš smegenys, arba tiesiog nustotų kvėpuoti. visai kaip žmogus.
Paklausiau Lauryno ir pažiūrėjau filmą... man juk sakė, kad verksiu...
Rudenį man to visai nereikia, bet vistiek pažiūrėjau (kokią milžinišką įtaką man daro šis nuostabus naujas žmogus mano gyvenime!).
O verkiau visai nedaug. Tik truputį. Ir kartu džiaugiausi, kad aš megaujuosi gyvenimu jau dabar.
Ir jei numirčiau šiąnakt - vietiek galėčiau sakyti, kad buvau labai laiminga. Negyvenau teisingai. Įskaudinau ne vieną žmogų. Bet man tai nebesvarbu. Žinau, kad dabar kuriu ir darau tai, kas yra giliai viduje.
Nes aš negalėčiau gyventi įkalinta ir teturėdama tik drugelį. Tikriausiai aš kaip ilgakulnis (Tarsius syrichta) tiesiog nustočiau kvėpuoti.
Einu miegoti į drėgną ir šaltą savo baltąją laivę.
Labanaktis.
p.s. nuotraukoje aš nufotografavusį ilgakulnį Filipinuose. radau jį vienoje mažoje saloje pasislėpusį aukštai medyje džiunglėse... jis toks mažytis, kad tilptų mano delne. tik jei sugalvočiau jį paimti - jis mirtų. tiksliau - nusižudytų vienu iš dviejų būdų. arba daužydamas galvą į žemę, kol ištikš smegenys, arba tiesiog nustotų kvėpuoti. visai kaip žmogus.
Rojaus kampelis
Kiek daug laiko prabėgo! Kiek daug visko nutiko! Nesutalpinsi, neišsakysi...
Mano klajonės po Pasaulio kraštus jau aprašytos ir sudėtos. Po redakcijos gal ir kokia nuoroda atsiras... o gal ir nuspręsiu, kad tai, kas pakeitė mane turi likti tik man.
O pasikeitė daug. Pradedant plaukų spalva, kuri nustojo taip juoduoti ir baigiant mintimis galvoje. Na, ne, tarakonai mane vis dar aplanko, kažkaip aš jų nesugebu išginti... tik jau rečiau... ir dar rečiau aš apie juos pasakoju...
Dabar gyvenu sau. Tai toli gražu nereiškia, kad nekeliu tikslų. Bet jie kitokie. Ir aš galiu sau tą leisti. Ant savo sprando neturiu nei diedo, nei vaikų, nei paskolos. Galiu bet kurią minutę susikrauti 7kg kuprinėlę ir iškeliauti. Arba sėsti į 7 tonų jachtą ir išplaukti... kad ir aplink Pasaulį.
Priekaištų susilaukiu šimtą kartų daugiau. Bet į juos dėmesio kreipiu - lygiai tiek pat kartų mažiau.
Jumoro jausmo nestokoju, todėl vis dar kartas nuo karto išlieju savo sąmojus aplink esantiems žmonėms. Apie baltus arklius ar dar kažką :) Gerai gyventi yra ant vandens - kai labai liūdna, tai nors banga prieš miegą pasūpuoja.
Vis dar mėgaujuosi vasara. Nors vakarai jau šalti, bet dieną galima labai norint ir įkaisti. Kad ir ne nuo saulės. (Prašau nepainioti su alkoholiu, jį vartojant dažniausiai įsimagnetinama :P )
Taip kad - gyvenu paskendusi kūryboje. Parašiau antrą knygą. Kiek kitokią ir tikriausiai atėjus rudeniui su savo liūdesiais teks imtis jos redagavimo.
Dabar kol kas tik vėjas, burės, bangos, molis ir dar kartą vėjas. Mano mažame Rojaus kampelyje, pačiam krašte Lietuvos, kur vakarais pasislepiu už pakrantės nendrių, o anksti rytą besimaudydama išbaidau laukines antis. Po pusryčių pasiklausau ant zalingo tupinčios kregždutės krykštavimų... o vakarinei arbatai prisirenku šalia augančių laukinių mėtų... prie viso to dar pridėk baltas bures ir vėją...
Prašau nepavydėti - su gerais draugais Rojumi dalinuosi :)
Mano klajonės po Pasaulio kraštus jau aprašytos ir sudėtos. Po redakcijos gal ir kokia nuoroda atsiras... o gal ir nuspręsiu, kad tai, kas pakeitė mane turi likti tik man.
O pasikeitė daug. Pradedant plaukų spalva, kuri nustojo taip juoduoti ir baigiant mintimis galvoje. Na, ne, tarakonai mane vis dar aplanko, kažkaip aš jų nesugebu išginti... tik jau rečiau... ir dar rečiau aš apie juos pasakoju...
Dabar gyvenu sau. Tai toli gražu nereiškia, kad nekeliu tikslų. Bet jie kitokie. Ir aš galiu sau tą leisti. Ant savo sprando neturiu nei diedo, nei vaikų, nei paskolos. Galiu bet kurią minutę susikrauti 7kg kuprinėlę ir iškeliauti. Arba sėsti į 7 tonų jachtą ir išplaukti... kad ir aplink Pasaulį.
Priekaištų susilaukiu šimtą kartų daugiau. Bet į juos dėmesio kreipiu - lygiai tiek pat kartų mažiau.
Jumoro jausmo nestokoju, todėl vis dar kartas nuo karto išlieju savo sąmojus aplink esantiems žmonėms. Apie baltus arklius ar dar kažką :) Gerai gyventi yra ant vandens - kai labai liūdna, tai nors banga prieš miegą pasūpuoja.
Vis dar mėgaujuosi vasara. Nors vakarai jau šalti, bet dieną galima labai norint ir įkaisti. Kad ir ne nuo saulės. (Prašau nepainioti su alkoholiu, jį vartojant dažniausiai įsimagnetinama :P )
Taip kad - gyvenu paskendusi kūryboje. Parašiau antrą knygą. Kiek kitokią ir tikriausiai atėjus rudeniui su savo liūdesiais teks imtis jos redagavimo.
Dabar kol kas tik vėjas, burės, bangos, molis ir dar kartą vėjas. Mano mažame Rojaus kampelyje, pačiam krašte Lietuvos, kur vakarais pasislepiu už pakrantės nendrių, o anksti rytą besimaudydama išbaidau laukines antis. Po pusryčių pasiklausau ant zalingo tupinčios kregždutės krykštavimų... o vakarinei arbatai prisirenku šalia augančių laukinių mėtų... prie viso to dar pridėk baltas bures ir vėją...
Prašau nepavydėti - su gerais draugais Rojumi dalinuosi :)
Lagaminai (kuprinė) sukrauti!
Na va, po labai ilgos pertraukos, po labai daug daug visko, kas nutiko mano gyvenime per paskutinius du mėnesius, prisėdau parašyti.
Ilgai rašyti nesiruošiu - liko dar kalnas informacijos, kurią reikia perskaityti prieš išvažiuojant į pasaulio kraštą.
Taip, jau kitą sekmadienį aš būsiu pasaulio pakraštyje. Prisimenu dabar multiką apie pasaulio pakraštį :) xexe :) Tik tam pakrašty bus vandenynas, palmės ir baltas smėliukas :) Dar aišku krūva žmonių ir lušnelių :)
Taigi, pinigai iškeisti, dokumentų kopijos padarytos, daug informacijos perskaityta, Karolio ir Editos blogas perskaitytas taip pat (nerealiai AČIŪ jiems už tai, kad dalinasi savo patirtimi), pirmos savaitės maršrutas sudarytas... tai atrodo kaip ir viskas. Ai, dar pasiskiepinau nuo visu mūsų pasaulyje nesamų ligų...
Taigi, jei kažkas nežino aš išvažiuoju į kitą mūsų gaublio pusę! Grišiu po 2,5 mėnesio.
Kompo su savim neimu - tiesiog nėra vietos mano mažoje kuprinėje. Su savim imu nedidelę kuprinę ir tik kelis būtiniausius daiktus, tarp kurių ir mano Canonas. Bet jei kartais rasiu kompa - tikrai pažadu parašyti kaip man sekasi keliauti po pasaulį.
p.s. laimės neieškau. ja tiesiog nebetikiu :P
Ilgai rašyti nesiruošiu - liko dar kalnas informacijos, kurią reikia perskaityti prieš išvažiuojant į pasaulio kraštą.
Taip, jau kitą sekmadienį aš būsiu pasaulio pakraštyje. Prisimenu dabar multiką apie pasaulio pakraštį :) xexe :) Tik tam pakrašty bus vandenynas, palmės ir baltas smėliukas :) Dar aišku krūva žmonių ir lušnelių :)
Taigi, pinigai iškeisti, dokumentų kopijos padarytos, daug informacijos perskaityta, Karolio ir Editos blogas perskaitytas taip pat (nerealiai AČIŪ jiems už tai, kad dalinasi savo patirtimi), pirmos savaitės maršrutas sudarytas... tai atrodo kaip ir viskas. Ai, dar pasiskiepinau nuo visu mūsų pasaulyje nesamų ligų...
Taigi, jei kažkas nežino aš išvažiuoju į kitą mūsų gaublio pusę! Grišiu po 2,5 mėnesio.
Kompo su savim neimu - tiesiog nėra vietos mano mažoje kuprinėje. Su savim imu nedidelę kuprinę ir tik kelis būtiniausius daiktus, tarp kurių ir mano Canonas. Bet jei kartais rasiu kompa - tikrai pažadu parašyti kaip man sekasi keliauti po pasaulį.
p.s. laimės neieškau. ja tiesiog nebetikiu :P
Užsisakykite:
Pranešimai (Atom)
