Šį savaitgalį turėjau kaip niekad labai daug laiko sau. Ne tiek sau, kiek savo visoms kūryboms, pamąstymams ir pasvaigimams...
Rezultatas nėra labai blogas. Bent jau aš juo patenkinta.
Dabar kepu cukinijos duoną. Dieviškai skani. Rytoj nešiu draugams. Sėdėsim parke ir valgysim.
Poryt - išplauksiu. Dabar net netikiu tuo. Kažkaip viskas atrodo toli toli... bet vistiek ateis tos mano atostogos ir laikas po burėmis.
Gal kasnors žinote kaip paroje padauginti laiko? Aš taip norėčiau išsimiegoti kokias 12 valandų prieš Jūrą... nes ten tai tikrai nebus kada...
Šiandien išbandžiau tapybą ant stiklo - super! Labai gražu :) Aš kartais pagalvoju, kad galėčiau daugiau niekuo neužsiimti kaip tik visokiais paišaliojimais ir meniniais nukrypimais. Ale anie mūsuose nėra labai vertinami... todėl tenka tokiais niekais uzsiimti laisvu laiku. Tik va tada ir nutinka bėda - vis vaikštau nemigusi...
Na, kaip nors. Išsimiegosiu per atostogas. Nors kai numirsiu, irgi galėsiu išsimiegoti, bet gal geriau šį kartą miegosiu per atostogas :)
Geros, gražios ir saulėtos dienos. Aš šiandien kaip tik piešiau saulę.
madrid
vėjas plaukuose
plazdeno visas dešimt dienų. mintys galvoje sukosi kosminiu greičiu...
o dabar jau labai ramiai - atsistojau ir palieku viską.
jei prieš tai aš sau oficialiai tai deklaravau, tai guledama Nidoj po baobabu suvokiau, kad kartu su antro etapo pabaiga tai pasibaigė.
apie regata galėčiau rašyti ir rašyti, arba kalbėti ir kalbėti...
vieną, ką prisimenu, tai II etape naktį, plaukiant per Rusijos Kuršmares guliu ant denio žemyn galva per 10 centimetru nuo vandens įsikabinusi į falus, per kapišoną pila banga, o viduje atrodo kad kažkas šoka laimės šokį...
rytą finišavom, išlipau ant kranto ir toks jausmas, kad visas gyvenimas prasidėjo iš naujo.
dar niekada nesijaučiau taip atsinaujinusi viduje. pagaliau atrodo paleidau visus savo stabdžius.
o kai kurie žmonės vis dar yra įstrigę... ir kad ir kaip man būtų jų gaila - aš niekuo jau jiems nebegaliu padėti. per mažai man liko laiko džiaugtis, kad aš gaiščiau laiką užsiciklinusiems žmonėms ties savimi.
noriu lėkti, skristi, pasikinkyti vėją ir bangas, pabėgti nuo visų, bet tuo pačiu būti visai šalia. noriu mylėti, nes jau tiek nedaug liko...
bisous,
madrid
o dabar jau labai ramiai - atsistojau ir palieku viską.
jei prieš tai aš sau oficialiai tai deklaravau, tai guledama Nidoj po baobabu suvokiau, kad kartu su antro etapo pabaiga tai pasibaigė.
apie regata galėčiau rašyti ir rašyti, arba kalbėti ir kalbėti...
vieną, ką prisimenu, tai II etape naktį, plaukiant per Rusijos Kuršmares guliu ant denio žemyn galva per 10 centimetru nuo vandens įsikabinusi į falus, per kapišoną pila banga, o viduje atrodo kad kažkas šoka laimės šokį...
rytą finišavom, išlipau ant kranto ir toks jausmas, kad visas gyvenimas prasidėjo iš naujo.
dar niekada nesijaučiau taip atsinaujinusi viduje. pagaliau atrodo paleidau visus savo stabdžius.
o kai kurie žmonės vis dar yra įstrigę... ir kad ir kaip man būtų jų gaila - aš niekuo jau jiems nebegaliu padėti. per mažai man liko laiko džiaugtis, kad aš gaiščiau laiką užsiciklinusiems žmonėms ties savimi.
noriu lėkti, skristi, pasikinkyti vėją ir bangas, pabėgti nuo visų, bet tuo pačiu būti visai šalia. noriu mylėti, nes jau tiek nedaug liko...
bisous,
madrid
Užsisakykite:
Pranešimai (Atom)
