plazdeno visas dešimt dienų. mintys galvoje sukosi kosminiu greičiu...
o dabar jau labai ramiai - atsistojau ir palieku viską.
jei prieš tai aš sau oficialiai tai deklaravau, tai guledama Nidoj po baobabu suvokiau, kad kartu su antro etapo pabaiga tai pasibaigė.
apie regata galėčiau rašyti ir rašyti, arba kalbėti ir kalbėti...
vieną, ką prisimenu, tai II etape naktį, plaukiant per Rusijos Kuršmares guliu ant denio žemyn galva per 10 centimetru nuo vandens įsikabinusi į falus, per kapišoną pila banga, o viduje atrodo kad kažkas šoka laimės šokį...
rytą finišavom, išlipau ant kranto ir toks jausmas, kad visas gyvenimas prasidėjo iš naujo.
dar niekada nesijaučiau taip atsinaujinusi viduje. pagaliau atrodo paleidau visus savo stabdžius.
o kai kurie žmonės vis dar yra įstrigę... ir kad ir kaip man būtų jų gaila - aš niekuo jau jiems nebegaliu padėti. per mažai man liko laiko džiaugtis, kad aš gaiščiau laiką užsiciklinusiems žmonėms ties savimi.
noriu lėkti, skristi, pasikinkyti vėją ir bangas, pabėgti nuo visų, bet tuo pačiu būti visai šalia. noriu mylėti, nes jau tiek nedaug liko...
bisous,
madrid
Užsisakykite:
Rašyti komentarus (Atom)
0 komentarai (-ų):
Rašyti komentarą