kiekvieną vakarą, kai visas miesto šurmulys nurimsta, ateina Ji. atsisėda šalia ir sėdi. kaip ir nieko nesako, bet vistiek jaučiu, kad sėdi šalia. ir mane tai erzina.
prisigalvoju visokių priemonių jai išbaidyt... bet padeda ne visada.
sau kartoju, kad viskas pasikeis. reikia pačio geriausio gydytojo nuo visų ligų - laiko.
bet jau geriau. sveikata pasitaisė ir širdelę jau skauda tik rytais ir labai vėliais vakarais. ir tai, jei nervuojuosi. bet tai būna retai.
iš pradžių galvojau, kad diagnozę išgirsti bus sunku. bet iš tiesų nebuvo. tik nenormalūs tyrimai kamuoja beprotiškai... galvoje sukasi viena šių metų data, o naktimis kartojasi vis tas pats, jaunystėj sapnuotas, sapnas.
dienomis aš bėgu. bėgu kaip išprotėjusi. nes jei visa tai tiesa, tai laiko liko nedaug, o suspėti reikia milijoną darbų. žinant, kad nepasitikiu niekuo, viskas dar labiau komplikuojasi.
tada sulaukiu vakaro, kol šalia Ji vėl atsisėda.
aš supykstu ir nueinu miegoti. mintyse sau pažadėjusi, kad rytoj tikrai dar atsikelsiu.
labanaktis,
madrid
Užsisakykite:
Pranešimai (Atom)
