istorijos finalas

kartais situacija atrodo be išeities. kartais atrodo, kad geriausia yra palaukti.
šį kartą mano kantrybė trūko ir aš atsitraukiu.
vakar ryte tai atrodė keista ir buvo šiokio tokio nerimo... šiandien viskas jau stovi savo vietose - viduje vėl ramuma.
liko tik paskutiniai žingsniai ir vienas taškas.

gera yra suvokti tai, kad viskas duoda patirtį. jei tik pasižiūri giliau - matai didelę naudą. o kai ta nauda dar ir skaičiais apskaičiuojama... vienas du ir matai 'proffit'.
darausi panaši i Saulių, kurio akyse sukasi 'bakso' ženkliukai...

taigi, nauja diena, nauji planai, senas duris uždarau.
mano skolos atiduotos su didelėmis krizinėmis palūkanomis.

labanaktis,
madrid

p.s. šiandien pagaliau man padarė naują plaukuoseną - esu panaši į prancūzę. apskritai, šiandien gulėjau ant masažinio stalo ir mėgavausi... mintyse dėkavojau savo angelui, kad galiu mėgautis...
pabandyk ir tu ;)

Veidmainystė

Mane kartais vadina veidmaine. Tarsi imu, ir mainau savo veidus vieną po kito. Pukšt - sekantis veidas, pukšt - dar kitoks...
Tiesa yra tokia, kad mano tikrą veidą žino tik kokie trys žmogeliukai šioje žemėje. O visiems kitiems aš esu vienokia ar kitokia...
Paradoksalu - mano sugyventinė sako, kad ji mato visus žmones kiaurai, be kaukės, tokius, kokie jie yra... Deja... manęs ji taip ir nepamatė...
O kas yra veidmainystė? Ar mes galime taip vadinti kitą žmogų? Juk niekada jo taip ir nepažįstame iki pat galo... pamatome kraštelį, kuris mums patinka, norime daugiau, o tuomet randame daug kitokių žmogaus veidų, kurie mums nėra tokie malonūs. Ir tuomet jį vadiname "veidmainiu". Bet ar tai teisinga?

Šiandien keista diena - darbų kalnai, rezultatų irgi... ryte eidama į darbą, pasirinkau prastus batelius ir to pasėkoje, ant mano kojyčių dabar pūslės :(
Sėdžiu aš susitikime su būsima darbuotoja, o mintis tik ir sukasi, kaip tą skausmą kojose sumažinti :)
Aplankiau batų parduotuvę - išmainiau senuosius į naujus.
Gydau kojeles druska ir tikiuosi, kad rytoj, pėdindama į darbą nekartosiu galvoje, kad jau laikas pirkti automobilį.

Kai aš padariau avariją, čia buvo praeitą mėnesį, stresas buvo didelis. Šokas ir kartu džiaugsmas, kad likau gyva. Paskutinį mėnesį megavausi vaikščiojimu pėščiomis ir gražiu Vilniumi, kuri anksčiau matydava tik pro automobilio langą...
Tačiau paroje pradėjo trūkti laiko. Vienas iš mano atrastų aupymo būdų - audio knygos. Aš kas vakarą skaitau knygą. Na, tiesiog negaliu užmigti neperskaičius nors keleto puslapių. Ir dabar, kai laiko tam nebeliko - susiradau aktorių perskaitytas knygas ir jas klausau eidama darban. Visai neblogai, tik kai kurie angliški žodžiai užstringa mano galvos žodyne...

Taigi, šiandien kaip tik klausiau apie kaukes ir apie tai, kokie mes būname skirtingose situacijose. Įdomu kartais atrasti savo ir kitų elgesyje teorinių dėsnių... Dar įdomiau yra tai, kad paskesni veiksmai tiksliai atitinka teoriją...
Ot mokslas ta psichologija :)

Šiandien mano galvoje skamba daina. Ją dainuoja moteriškė dievišku balsu...
Bet tai dar ne viskas - žodžiai tarsi parašyti dabartinei būsenai.
Paklausyk:


Labanaktis,
madrid

when time goes by

Sako, kad kai gyvenimas privingiuoja prie pasikeitimų, žmogus stengiasi tai parodyti.
Galbūt. Norėčiau tuo tikėti.
Šiandien einu kirpti plaukų, reikia pasidaryti gražią plaukuoseną idant mano klasiokai, kuriuos sutiksiu šį 5dienį pasiliktų gerą vaizdą.
Nors iš tiesų man nėra labai svarbu ką apie mane galvoja kiti. Man kur kas svarbiau yra kaip aš pati jaučiuosi viduje. Tuomet visa tai persikelia į išorę ir tada mane tokią ir mato.

Aš buvau susitikus klasiokus prieš pora savaičių - kai kurių nepažinau, o kai kurie nepasikeitė per tuos 13 metų... keista... O vaizdas galvoje liko ne iš susitikimo, o iš tų kartu praleistų metų. Tai gal ir neverta darytis plaukuosenos?

Labai idomu kaip aš atrodysiu dar po 10 metų... labai...
Greičiausiai manęs visai nebus gyvos, bet čia ne esmė.

Gero vakaro,
madrid

suka liubov arba išsiskyrimai, kurie manęs neskaudina

Šiandien pirmą kartą tiesiai šviesiai tau pasakiau, kad viskas gali būti baigta...
Švelniai, apeinant aplinkui. Link to ėjau jau kuris laikas ir vis bandžiau tau tai parodyti, vis stengiausi, kad suvoktum tai... o tau skaudu. skaudu, kai tave palieka...
Iš kitos pusės - aš niekada ir nežadėjau būti su tavim amžinai. Ir kiekvina "pavydo" scena tik tolino mane, nors aš iš tiesų niekada ir nebuvau arti. Tik tu stengeisi mane pririšti, o dabar siunti, nes aš net nesakau kuo esu užimta, nes nieko nesupranti ir negali nuspėti kaip aš pasielgsiu...
Dar dabar tavo žodžiai skamba ausyse: "na ir gerai, mesk mane"
Juokinga... labai juokinga... tau belieka tik dainuoti dainas - "suka liubov", o aš jų net nesiruošiu klausytis.
Jei pažiūrėti giliau, mes niekada ir negyvenome vienam pasaulyje. Tik tu, kaip visada, norejai susitapatinti. Pavydėjai kiekvieno žingsnio, kiekvienam žmogui, taip ir neišgirdai, kad aš nekenčiu pavydo... taip ir nesupratai, kad šitas spaudimas mane atstūmė...
Aš prašiau, savo angelo labai prašiau, kad tau duotų meilę. Bet jis kažko čėdyja... o aš nebeturiu kantrybės... aš kasdien po truputėli tave stumiu nuo savęs...

Negerai taip. Geriau yra imti ir nupjauti. Viską vienu rėžiu, paėmus didelį peilį...
Bet tu neleidi. Kiekvienas tavo veiksmas, kuriuo tu stengiesi pririšti, mane baido ir aš pjaustau po truputėlį - imu buka pjūklą ir džyrinu.
Tau skauda. Matau tai, skaitau tai, girdžiu tai... Tavo visas vidus tiesiog rėkia iš skausmo...
Bet ką aš galiu su tuo padaryti? Aš juk niekada nieko nežadėjau. Ir niekada nesakiau, kad myliu...
Tai kodėl dabar turėčiau jaustis kalta?
Nesijaučiu.
Aš krentu miegoti ramia širdim ir ramiu protu, kad rytoj pasitikčiau naują dieną su naujais projektais... ir džiaugčiaus, nes juose tikrai nebus tavęs.

Labanakt,
madrid

aš prašau

kasdien savo angelo prašau, kad atsiųstų tau meilę
gal tada paleisi mane ir viskas susitvarkys?

nemėgstu būti pririšta. o kaip tik taip ir jaučiuosi paskutiniu metu.
iš kitos pusės - visi patyrimai yra geri. net ir tie, kurie sukelia šleikštulį...

draugystė ir pavadinimas knygai

jei mes draugus matuotume pagal tai, kiek jie mums duoda...
tuomet as turiu vos tris ir vienas is jų yra mama.
anksčiau aš buvau labai gera draugė, bet dabar, žiū, mano draugų beliko šiek tiek daugiau nei dešimtis. yra dar keletas, kurie labai norėtų, jog aš būčiau draugė, bet aš skūpi šioms asmenybėms. o gal tiesiog yra krizė ir aš skaičiuoju pinigus smarkiau, nei bet kada...

aš draugystę matuoju kitaip. deja, mano pasaulio suvokimas ir visi matavimai dažniausiai prasilenkia su "bendrai priimtomis normomis", nors giliau panagrinėjus šį klausimą būryje žmonių, 99% sutiks, kad mano mąstyme logikos yra, tačiau tokios taisyklės ir tradicijos... kalbant apie šį draugystės matą - jis nėra įprastas. tiesiog taip pasaulį suvokia kai kurie žmonės, kurių įtaka paskutiniu metu ypač didelė...
ir visaip kaip, ką aš tik bedaryčiau, nusipurtyti labai sunku...

bet vieną dieną, kai mano knyga bus pabaigta - tai būtinai įvyks.
jeigu mane labai užknis - knyga bus plona. aš tiesiog surasiu pabaigą. nebūtinai logišką ir nebūtinai gražią, ir visai nepanašią į pasakėčią...

labanaktis.
madrid.

pasiekus dugna lieka vienintele kryptis - i virsu

na taip, paskutines 2 savaites buvo tokios itemptos, kad kartais vakarais atrode sustos sirdis nuo streso...
bet viskas prasidejo Kopenhaga ir ja baigesi.
as kasdien atsigulus miegoti save raminau, kad viskas bus gerai, viskas pasitaisys. o kita diena atnesdavo dar viena "staigmena", kuri ismusdavo is veziu...
bet dabar jau viskas gal ir nusistovejo, po truputeli susideliojau viska i stalciukus ir vel judu pirmyn...
kai buvau Kopenhagoj, ziurejau i undinele ir galvojau, kad gal kartais geriau buti akmeniu... tada taip neskauda ir neimi taip i sirdi visko, kas vyksta aplink.

taip kad dabar - viskas tik i virsu. visi, like apacioje, ziures daba man po sijonu i grazia victoria's secret kelnaites...