gyvenu aistra

kai gyveni aistra. aistra kazkam.
tada nematai nieko... atrodo nieko negirdi ir visi rupesciai dingsta kazkur taves nepasieke...
o as taip kazkur skrajoju - lyg cia, bet is tiesu visai nesu cia...
ir tos zemiskos butybes, niekada negyvenancios aistra, to niekada nesupras...

tyliu. nes zinau, kad mano aistros niekas nesupras. pasukios pirsta prie smilkinio ir mintyse nuteis. o man nereikia, kad mane teistu. as zinau, kad gyvendama ja, as esu laiminga.

nepatinka tik pavydas, kuri matau aplink. nepatinka zmones, kurie isivaizduoja, kad ju reikia bijoti, kad jie kazkas tokio... keista, bet kuo daugiau as tokiu sutinku, tuo labiau suvokiu, kad tik shudo verti save taip kelia. o kuo zmogus turtingesnis viduje ir brandesnis, tuo maziau jis save kelia ir puciasi...
dar keisciau yra tai, kad tie, kurie isivaizduoja, jog yra labai gilus ir filosofiski ir tiesu yra gryni analfabetai... perskaito viena knyga ir jau jauciasi dievais... o giliau pakapscius randi kvaila zmogeli, kuris neturejo nei proto nei kantrybes net auksta moksla sukirsti... istrigusi kazkur tarp savo tustybes ir noro buti dievu...
deja, deja, lietuviai labai daznai nori pabuti dievais. is mazu ar dideliu kaimu... uzdirba 10-20 tukstanciu ir jauciasi milijonieriais, o is tiesu yra tokie dvasios ubagai, kad net graudu...
ir net kartais tie, kurie is pirmo zvilgsnio neatrodo dvasios ubagai, giliau paziurejus yra butent tokie tik giliau visa tai paslepe... ir tada jautiesi juokingai. panasiai kaip pas mama kaime, kai zmones dovanas dovanoja su kainom ir negana to, ju paskui nenuplesia... banalu.

visas sitas banalumas mane dabar supa dazniau nei bet kada. nuo to as darausi tik dar labiau atsiskyrusi nuo visu. lieku viena su savo aistra.
gal ir gerai.
mes gyvenam kartu, bet po viena medziais virstam.

nepamirsk aistros ir ja gyventi. tik taip ir supranti tikra gyvenimo skoni.
myliu,
madrid

skirtingi pasauliai

as ir ji gyvename skirtinguose pasauliuose. as jos nesuprantu ir net nesistengsiu suprasti. o ji vis bando man i dushia ilisti. jai atrodo, kad ji tokia gera, tokia super, kad geresnes pasaulyje nera. ir kad visi jai turi padeti. man atrodo, kad ji sokdina visa pasauli aplink savo bamba ir nelaiminga yra todel, kad kreivai ziuri i gyvenima. taip ir nesusikalbam. paskutinemis dienomis as apskritai su ja nekalbu. ir negaliu pasakyt, kad jauciuosi blogai. viskas lyg ir tvarkoj... isskyrus tai, kad ji eilini karta lenda i dushia.
sudetinga is tiesu viskas... lyg ir pati prisiprasiau.
einu pietaut. siandien velyvai. nuo streso negaliu nei kasnio praryt...
apkabink mane.
madrid.

wicked games

labas rytas
ukanotas ir dregnas... vesus ir nelabai mielas... toki ryta mieliau guleciau savo lovoje...
bet jis taip prabreksta ir isbaido viska, kas lieka ten uz silkiniu uzuolaidu...
pasidarai puodeli karstos arbatos ir letai letai geri ziuredama i geles... superinis rytas :)
ir net tai, kad pirmadienis prasideda nebegadina nuotaikos... viduj toks keistas ramus jausmas - pagaliau!
isreiksti tai kaip as jauciuosi galima viena daina:



grazios dienos :)
madrid

pavasaris

mano kieme. daugiau mano sirdyje. bet siandien, kai vaziavau per Lietuva, maciau pavasari... ji uzuodziu jau pora savaiciu...
laukiu. laukiu. laukiu.
noriu to gerio, kuri jis atnesa. to virpulio, kuri jis sukelia kasmet.
o Tu nenori?

as vis dar paskendusi grazioje muzikoje, nors siandien galvoje ir sukosi egzistencines mintys.
ar tikrai tai, ka as darau yra teisinga? ir ar tai turi prasme? ir jei paziureti viso gyvenimo prasme, ar tai, ka as darau ir kam pasiryztu, ar ir yra ta Tiesa? o mano jausmai - ar tikrai tai yra tai, ka as tureciau jausti?

labai nemegstu laidotuviu. jos privercia mane susimastyti apie labai liudnus dalykus.
siandien palaidojom Zilvino mama. vezys sugrauze ja. stovejau kapinese ir galvojau, kad juk gali buti taip, kad ir as mirsiu greitai...
nekenciu laidotuviu. man pati baisiausia ju dalis yra ta, kur pradeda zemes pilti ant karsto. nedriskite mane laidoti toj medinej dezej - ishlysiu is jos ir vaidensiuos.

griztant i mano kasdienybe - net ir tada, kai aplinkui mirsta zmones, mes turime gyventi toliau. turime toliau siekti to, kas mums atrodo teisinga.
o kas yra teisinga? ir ar mano skausmas yra teisingas? o Tavo? ar mes tikrai priemem teisinga sprendima?
isproteti galima nuo tokiu klausimu... bet jie siandien sukosi mano galvoje.

gana. einu miegoti. mintyse prisiglausiu ir uzmigsiu Tavo glebyje.
babakanis,
madrid