gyvenu aistra

kai gyveni aistra. aistra kazkam.
tada nematai nieko... atrodo nieko negirdi ir visi rupesciai dingsta kazkur taves nepasieke...
o as taip kazkur skrajoju - lyg cia, bet is tiesu visai nesu cia...
ir tos zemiskos butybes, niekada negyvenancios aistra, to niekada nesupras...

tyliu. nes zinau, kad mano aistros niekas nesupras. pasukios pirsta prie smilkinio ir mintyse nuteis. o man nereikia, kad mane teistu. as zinau, kad gyvendama ja, as esu laiminga.

nepatinka tik pavydas, kuri matau aplink. nepatinka zmones, kurie isivaizduoja, kad ju reikia bijoti, kad jie kazkas tokio... keista, bet kuo daugiau as tokiu sutinku, tuo labiau suvokiu, kad tik shudo verti save taip kelia. o kuo zmogus turtingesnis viduje ir brandesnis, tuo maziau jis save kelia ir puciasi...
dar keisciau yra tai, kad tie, kurie isivaizduoja, jog yra labai gilus ir filosofiski ir tiesu yra gryni analfabetai... perskaito viena knyga ir jau jauciasi dievais... o giliau pakapscius randi kvaila zmogeli, kuris neturejo nei proto nei kantrybes net auksta moksla sukirsti... istrigusi kazkur tarp savo tustybes ir noro buti dievu...
deja, deja, lietuviai labai daznai nori pabuti dievais. is mazu ar dideliu kaimu... uzdirba 10-20 tukstanciu ir jauciasi milijonieriais, o is tiesu yra tokie dvasios ubagai, kad net graudu...
ir net kartais tie, kurie is pirmo zvilgsnio neatrodo dvasios ubagai, giliau paziurejus yra butent tokie tik giliau visa tai paslepe... ir tada jautiesi juokingai. panasiai kaip pas mama kaime, kai zmones dovanas dovanoja su kainom ir negana to, ju paskui nenuplesia... banalu.

visas sitas banalumas mane dabar supa dazniau nei bet kada. nuo to as darausi tik dar labiau atsiskyrusi nuo visu. lieku viena su savo aistra.
gal ir gerai.
mes gyvenam kartu, bet po viena medziais virstam.

nepamirsk aistros ir ja gyventi. tik taip ir supranti tikra gyvenimo skoni.
myliu,
madrid