Pankrokas

Karta, vienoje salyje, gyveno berniukas. Ne visai mazas, bet dar ir neuzauges.
Visi suauge zmones, ji laike keistu.
Tikriausiai todel, kad nesuprato kodel jis toks ir kodel jis kitoks nei visi kiti.
Keisciausia, kad jis ir toliau gyveno savo keistame pasaulyje, tik kartais iskisdamas genialia minti laukan.
VIeni ji suprato, o kiti ne. Dazniausiai ji tiesiog laike keistuoliu.
Viena diena, jis po nosimi niunavo melodija. Keista tokia ir visai nesuprantama.
Jo vardas buvo Pankrokas.
Gal todel jo ir nesuprato?
_________________________________________________________
O dabar rimtai - siandien as vel ji sutikau. Genialiai idiotiska vaika. Kai paklause kas as tokia, tai kazkaip taip negalejau pasakyt tiesiai. Jo mama pasake, kad as kaip ir sese jam gaunuos... apsikabino mane 5 minutes ir sake, kad labai pasiilgo.
Keistas vaikas. Vaikiskas iki kaulu smegenu, bet kartu turintis labai protinga gilia minti. Pvz. vakar, kai kartu su igula plauke kompanija zmoniu, jis vienam labai labai rimtam dedei, uzimanciam labai rimtas pareigas, sako: "Klausyk, Arturai (ohoho! net as taip nedristu i ji kreiptis), o tu turi kokia nors zmona?"
Arturas pavarte akis, pagalvojo ir sako: "Na taip, kokia nors turiu".
Ir tokiu genialumo probeksmiu buna labai daug.
Keista kaip toks mazas berniukas, kartais tarp savo nerisliu vapejimu, kalbejimusi su medziais ir visais kitais objektais esanciais aplink, kartais gali suregtis labai genialia minti.
Gal todel, kad genialumas paprastume?

Nezinau. Tada man iki genijaus labai toli... ech...

bisous,
madrid