tikėjimas stebuklais ir Kalėdomis yra sąlyginis dalykas...

Kalėdos yra toks metas, kai žmonės dažnai pradeda mąstyti apie prabėgusį laiką. Dažniausiai jie stengiasi būti su mielais ir mylimais, apie juos galvoja, ruošia dovanas... ir visas mirtimi kvepiantis ruduo tarsi prisipildo vidinės šilumos, kuri rusena kiekvieno žmogaus širdelėje.

Mano pasiruošimas Kalėdoms šiemet prasidėjo labai anksti. Galbūt todėl, kad dalis dovanų iškeliauti turi toli, už vandenynų, ir tai užima laiką. O galbūt todėl, kad šį rudenį aš labai giliai panirusi į savo vidų. Dar ir dar kartą prasuku jau prabėgusį laiką ir visus nutikusius įvykius, visus sutiktus žmones... ir naujai pažintus... ir senus, bet per metus nesutiktus...
Apmąstymų daug... kartais pagaunu save, kad jau rytas brėkšta, o aš vis dar sėdžiu įlindusi į mintis.

Aš niekada nebuvau labai paviršutiniškas žmogus, bet niekada ir nebuvau ta, kuri nešiojasi kažką širdyje ilgus metus. Ir tie rudeniniai apmąstymai, kartais sukeliantys liūdesį ir depresiją man padeda paleisti. Apgalvojau, mintyse išnešiojau ir paleidžiu. Kai kurie grįžta atgal :) Dažniausiai mieli, šilti ir dar vienas apkabinimas pradeda viską iš naujo.
Kai kurie - pradingsta. Tada savo viduje aš sau sakau, kad nelemta. Ir metams bėgant apie tai galvoju vis rečiau ir rečiau... panašiai kaip besibaigiant lietui lašai vis retyn retyn - ir paskui išnyksta...

Gal ir kvaila, tačiau kad ir kaip aš būčiau ištroškusi - aš niekada nešoku lietaus šokio. Ne todėl, kad nemoku, bet todėl, kad dažniausiai galvoju, kad ne aš tai turėčiau daryti. Prabėgus metams, kitiems, gailiuosi ir galvoju, kad jei bučiau sušokusi gal lietus ir būtų pasipylęs. Bet jei gyvenimas vėl atsiunčia panašią situaciją - aš nešoku.
Ir šiemet - baigiu užtrokšti. Bet nešoku. Pabarškinau "rain-maker'iu" (lazda parvežta iš džiunglių skleidžianti lietaus garsa, aborigenų naudojama lietui prišaukti). Bet nedrąsiai. Ir sustojau.
Dabar, atėjus laikui, kai viską apmąstau, suprantu, kad tai yra paskutinis kartas. Suvokiu, kad jei šį kartą nepradės lyti, tai nebelis niekada. Vidus tiesiog drąskosi iš skausmo, protas... vietoj proto pas mane galvoj sėdi tie du žmogeliukai, kurie ginčijasi... o aš nejudu. Ir tikriausiai jau nepajudėsiu.
Eilinį kartą paleisiu. Uždarysiu duris ir išvaliusi savo mintis Ispanijoj - pasitiksiu Kalėdas.
Bėgant metams prisiminsiu vis mažiau... gal džiaugsmo iš to nebus kažin kokių kalnų, bet skausmas ilgainiui apsiramins... aš išmoksiu gyventi kartu su tuo troškuliu... (nors giliai viduje aš jo tiesiog nekenčiu)

O dar žmonės sako, kad Kalėdos yra Stebuklų metas... dievinu aš stebuklus... tik jau jais nebetikiu...

labanaktis,
Ruta