Paklausiau Lauryno ir pažiūrėjau filmą... man juk sakė, kad verksiu...
Rudenį man to visai nereikia, bet vistiek pažiūrėjau (kokią milžinišką įtaką man daro šis nuostabus naujas žmogus mano gyvenime!).
O verkiau visai nedaug. Tik truputį. Ir kartu džiaugiausi, kad aš megaujuosi gyvenimu jau dabar.
Ir jei numirčiau šiąnakt - vietiek galėčiau sakyti, kad buvau labai laiminga. Negyvenau teisingai. Įskaudinau ne vieną žmogų. Bet man tai nebesvarbu. Žinau, kad dabar kuriu ir darau tai, kas yra giliai viduje.
Nes aš negalėčiau gyventi įkalinta ir teturėdama tik drugelį. Tikriausiai aš kaip ilgakulnis (Tarsius syrichta) tiesiog nustočiau kvėpuoti.
Einu miegoti į drėgną ir šaltą savo baltąją laivę.
Labanaktis.
p.s. nuotraukoje aš nufotografavusį ilgakulnį Filipinuose. radau jį vienoje mažoje saloje pasislėpusį aukštai medyje džiunglėse... jis toks mažytis, kad tilptų mano delne. tik jei sugalvočiau jį paimti - jis mirtų. tiksliau - nusižudytų vienu iš dviejų būdų. arba daužydamas galvą į žemę, kol ištikš smegenys, arba tiesiog nustotų kvėpuoti. visai kaip žmogus.
0 komentarai (-ų):
Rašyti komentarą