ir tai praeis!

labas,
žinau, šita frazė yra labai išmintinga. aš ją stengiuosi kartoti, ypač tada, kai man būna blogai...
bet paskutinį menesį (na, šiek tiek daugiau, kokias 6-7 savaites) ji neveikė. aš buvau tarsi žąsis įsikirtusi į savo tiesą. sėdėjau užsidariusi ir sakiau, kad blogiau būti negali.
gal ir negali. bet geriau - tai tikrai gali. jau prieš pora savaičiu mano galvoje gimė idėja, kuri privertė mane kilti aukštyn... dabar turiu dar vieną.
žinant tai, kad kantrybės aš turiu, pabandysiu padaryti kaip daro protingi žmonės :P
taigi, šiandien atradau tokį vaikinuką - Aivarą Ivaškevičių. skaičiau jo blogą ir žavėjausi. žavėjausi tuo, kad jis primityviai paėmė ir padarė.
žinau, kad kantrybės man užtektu daug daugiau kam. juk ne kas kitas, o as sugalvojau kaip pasikeisti ir numečiau tuos nelaimingus 30kg, kurie tada atrodė, kad trukdo man gyventi. jie iš principo yra dzin. daugiau pasikeitė mano mąstymas, nei išvaizda.
vadinasi, jei aš galiu išssiugdyti valgymo įpročius, aš galiu turėti ir kitus naudingus įpročius arba neturėti nenaudingų :)

protingi žmonės sako, kad pakanka 21 dienos. skaičiau tai, kažkurioj protingoj knygoj. deja, rūkymui atsikratyti man reikia daugiau ir žymiai daugiau pastangų. bet jau isikirtau ir iš visų jėgų stengiuosi priversti baltą žmogeliuką įrodyti man, kad rukyti nesveika ir nereikia.
šiandien jis susidurs su išbandymu - mano mielai KTUG šiemet sueina 20 metų. ta proga yra didelė šventė ir aišku tūsas. aš net laisva diena pasiemiau, kad galėčiau nuvažiuoti. o kur yra tūsas yra ir alkoholis. o kai ipilu to, tai labai norisi cigaretės... na, pažiūrėsim kokia ta mano tvirtybė :)

kadangi idėjų mano galvoje labai daug. minčių kaip jas įgyvendinti irgi kaip ir yra ir struktūra kaip ir aiški - belieka tik vykdyti. visa bėda, kad aš kaip žąsis paskutiniu metu tiek įsikirtusi į skyrybas ir baimę būti viena, kad nematau nieko kito. aišku gailėti savęs yra labai patogu, bet kas iš to?
taigi, žiūriu į šviesią pusę - ne mane paliko, o aš. vadinasi taip reikėjo. viskas tik į gerą ir dar yra pakankamai laiko susikurti normalų gyvenimą. na ir kas, kad 8 metų investicija pasirodė tokia kreiva ir nepelninga? na taip, gaila. iš kitos pusės, ar nebūtų baisiau, jei tam aš būčiau pasiryžusi po kokiu dar 4-5 metų? taip kad, mano galvoje sprendimas jau priimtas. dabar reikia švelniai jį "atleisti iš darbo".
mano psichologinis triukas - aš lyginu tai su atleidimu iš darbo. na, aš tikrai nelaikyčiau įmonėj darbuotojo, kuris geras, bet netinkamas. juk geras žmogus ne profesija. vadinasi - kad ir kokie šilti santykiai bebūtų - atleisti vistiek reikia. šitoj situacijoj, atleidžiu labai artimą ir ilgametį darbuotoją. hm... liudna...
bet man buvo liūdna ir tada, kai aš darbe dariau efektyvumo pertvarkymus ir visus nereikalingus atleidau. bet to juk reikėjo. kitu atveju - šitos įmonės nebebūtų jau šiandiena Vilniuje. vadinasi, jei aš galiu atleisti daugiau nei 50% personalo, galiu atleisti ir vieną ilgametį darbuotoją.

dar šviesiosios pusės aspektas yra tas, kad aš turiu galvoje pelningą verslo idėją ir į ją neriu stačia galva. taip, vienai padaryti tai sunku, bet aš padarysiu.
na, syki jau užaugau tokia, kurios nepastumsi ir nepajudinsi, nepasitikinti niekuo, o ypač vyrais, tai teks viską daryti pačiai. mano psichė (psichologė) sako, kad aš nuo mažens taip elgiuosi ir esu ežys. ji teisi. aš žinau, kad ji yra absoliučiai teisi - aš paniškai bijau būti viena, bet neprisileidžiu nei vieno žmogaus arti.
na, po truputėli. Romos per naktį irgi niekas nepastatė :)

taigi, reziumuojam - pasiskaičiau Aivaro bloga ir nusprendžiau, kad ir aš taip galiu. knygų esu perskaičius kalnus. vieną iš jų kaip tik baiginėju. reikia tik imti ir daryti tai, apie ką ten rašo. tik aš bijau pradėti nuo 10 tikslų... pradėsiu nuo vieno - šį savaitgalį viską aprašyti ir suprioritetizuoti... imsiu tėčio metodiką, nes man ji arčiausiai širdies :)

gero savaitgalio :)
aš išlekiu į jį tarsi parako į batus prisipylusi :)
bučkiai,
madrid
p.s. būtų nemandagu neįdėti Aivaro blogo adreso