aš turiu blogą nuojautą. labai blogą.
žinau, kad esu jau tokią turėjusi.
kaskart kai ji mane aplanko, akyse pasirodo ašaros. nes man būna gaila savęs ir kitų. dažniausiai skauda.
nerekia man nei palaikymų, nei dar kokių nors ovacijų. aš visada viską dariau viena. todėl tikriausiai ir dabar galiu viską padaryti pati.
toks jau tas gyvenimas.
aš kai baigiau mokyklą, laiške parašiau frazę: 'žmogus iš prigimties yra vienišas'. per 10 metų mano galvoje įsirėžė tai tik dar giliau.
ir nuo to tikrai nėra lengviau...
žinai, man iš tiesų viskas taip nusibodo, kad norėčiau trenkti viską ir palikti. taip viską viską. pasielgti spontaniškai ir neprognozuojamai...
gasdina tik tai, kad po mano tokio poelgio liks nemažai įskaudintų žmonių, kuriuos aš myliu.
todėl ir kankinuosi. skamba apsurdiškai - aš kankinuosi, kad neskaudinčiau kitų ir kartu labiausiai skaudinu save...
kad ir kas bebūtų, esu tikra, ilgiau penkerių metų manęs čia nebus... tai gal galima ir pasikankinti... jei Dievulis pats manes nepasiims - palįsiu po traukiniu.