vieniša naktis

su tavim aš jaučiuosi vieniša. vienišesnė nei mėnulis. ir nežinau ką daryti. tikriausiai reikia suaugti ir išmokti priimti sprendimus...
sunku. baisu.
aš daug lengviau priimu sprendimą kentėti. atrodo, kad kai man taip skauda, tada pasaulyje mažiau skausmo lieka.
paleidžiu Ovidijaus Jucio kompaktą (kurį nusipirkau šiandien gatvėje) ir atverčiu naują naujos knygos lapą, pradedu rašyti ir pasislepiu... už jos taip patogu slėptis.

tik tiek, kad vieną dieną užaugsiu ir man teks išlįsti iš už savo knygų puslapių...
ne šiandien.
šiandien man atrodo, kad aš galiu tai paslėpti.
su laiku aš tampu vis geresnė aktorė... vis tyliau skamba mano skausmas ir vis daugiau ašarų paslepia raukšlės...

kartais atrodo, jog daugiau nebegaliu. bet praeina naktis su savo visais vaiduokliais, aplinkui atsistoja žmonės ir aš įlendu atgal į kiautą...

šiąnakt tėra dar viena vaiduokliška naktis.
einu susisupti į skarą ir pasislepti už knygos.
labanakt,
madrid