draugai Lukiškių aikštėje

vakar vėl atvirtau i brunetę. pagaliau. ta aukso pelenuose spalva, kurią paliko mano plaukuose saulė ir jūra jau buvo bepradedanti erzinti. ir apskritai - šiandien esu patenkinta savimi, pasauliu, žmonėmis esančiais aplink, nuostabiu oru ir viskuo, kas mane supa. nežinau kodėl.
vakar sudėtingais atrodžiusius darbus nudirbau per pusdienį, beliko tik teismo popierius sutvarkyti ir kaip reikiant įkrėsti į subinę klientui. gerai, kai mano advokatė gera... dar keletas smulkių darbelių ir algos. viskas - daugiau šią savaitę "užrašymų" nėra.
___________________________________________________
kita opera. kaip ir minėjau ryte, aš šiandien į darbą važiavau dviračiu. o po jo, Sima mane pakvietė susitikti. savaime aišku, kaip visada kulniuoti iki jos kaip ir turėčiau aš, bet šį kartą įveikiau savo baimes ir važiavau dviračiu. todėl dabar sėdžiu vidury Lukiškių aikštės ir rašau. neišpasakytas malonumas dirbti gamtoje. gal pagalvoti apie savo ofiso perkėlimą į gamtą šiltuoju metų periodu? visa bėda, kad Lietuvoj jis toks trumpas.
___________________________________________________
trečia opera. apie gyvenimą ne Lietuvoje. aš jau senokai apie tai mąstau. žinau, kad esu to ragavusi. žinau, kuo tai kvepia ir kaip tai kartais nėra lengva. bet vienaip ar kitaip šiokią tokią emigraciją aš patyriau ir emigruodama į Vilnių ir palikdama visą savo gyvenimą už nugaros. vadinasi, puikiausiai galėčiau prisitaikyti bet kur. tai kodėl nepasirinkti labai panašios, bet kartu ir totaliai priešingos šalies nei Lietuva ir neišplaukti gyventi į kitą pusę upės? ten ne tik energija švaresnė, ten vanduo, oras, miškai švaresni nei Lietuvoj. o ir žmonės nesistengia tavęs išdurti kiekviename žingsnyje. paėmus šios dienos patirtį - ten labai ramiai galėčiau pastatyti savo dviratį šalia, atsisėsti ant žolės ir rašyti, nesukdama galvos ar niekas nesikesina į mano kuprinę ar dviratį, kurie guli šalia. čia gi, negaliu taip pasielgti, nes visi mato, visi žiūri, viesiems rūpi, dar daugiau žmonių pavydi ir pusė iš jų svajoja kaip tai, ką tu turi iš tavęs atimti. absurdas. gal ir kvaila, bet nematau prasmės mylėti šalį, kurioje gyvena žmonės, kurių dauguma man nepatinka tik todėl, kad čia gyveno mano tėvai ir čia nuostabi gamta. alaskoj irgi nuostabi gamta. bet mes nuvažiuojam, pakeliaujam ir grįžtam.
va ir radau dėl ko padejuoti.
_____________________________________________
ketvirta opera. pasirodo, kol aš dvi savaites keliavau po Jūrą Lietuvoje nutiko daug visokių dalykų... laikraščių neskaičiau, teliko dar nežiūrėjau. visi šneka, kad nemažai praradau. aš taip nemanau. net šiandien neskaičiau nei vz.lt nei delfio. netrūksta man jų bulvaro.
_____________________________________________
penkta ir paskutinė opera.
sudejau nuotraukas i facebook. velniškai jau populiaru tai darosi, pasidaviau tai bangai ir aš. nors blog'ą pradėjau rašyti dar tada, kai tai nebuvo populiaru ir visai nemadinga ir tai darė tik tie, kurie anot tokių kaip Dali, neturi ką veikti, dabar tai aukščiausio lygio mada. deja, facebook, kad ir kaip seniai aš ten prisiregistravau, tokio potraukio nejaučiu. iš kitos pusės, tai nuostabus portalas surasti seniems draugams. kai pasižiūrių, kad mano draugų skaičius gerokai viršijo kelis šimtus kartais pamąstau, kada aš turėjau tiek laiko su jais bendrauti?
na taip, tada aš nelabai turėjau laiko sau ar rašymui.
kad ir daba, grįžusi taip ir nerandu geros valandėlės aprašyti kelionę. sudėtos tik nuotrupos ir šaržai. nes man gi labai knieti susitikti draugus ir pabendrauti. taip ir išbarstau savo laiką. o gal kaip tik priešingai? tuomet kai su jais nebūnu mano laikas yra bevertis?
na va, viena is mano geriausiu draugių, kuri mane supranta ne vienus metus ir su kuria galiu drąsiai eiti į kalnus, jau ateina nuo aikštės kampo. čia aš padėsiu daugtaškį...

gero vakaro ;)
madrid