siandien suvokiu

kokia laiminga ir tvirta as esu. ir kaip man yra gerai taip, kaip dabar yra.
galit mane smerkti ar nekesti. bet as gyvenu patogiai. turiu viska, ko man reikia, ir nesismaugiu jausmu replem. o gal man jau gana to smaugimosi? gal as pavargau kankintis del to, ka jauciu arba del to, ko nejauciu?
o gal as tiesiog senstu? kartais atrodo, kad darausi bejausme...
nezinau kodel, nezinau...

vakar, kai pavasaris buvo taip salia, kai as sedejau svetainej ir ziurejau i saule riedancia virs Vilniaus senamiescio stogu, atrode, kad tuoj sirdis ims sokineti ir vel noresis jausti tai virpuli sirdyje... tuos drugelius pilvo apacioje... taip norejosi... net neturiu zodziu aprasyti to jausmo, kai atrodo viska atiduociau, kad tik gauciau ta minute siurpuliuko...
veliau seke vakaras. atrodo vel tas pats, bet vel kitaip. viskas atsalo

siandien vel ziema. siandien as vel galvoju, kad daug patogiau yra gyventi taip, kaip gyvenu as. viskas saikingai, viskas paskaiciuota. atrodo niekam nieko neskauda.
taip, kartais as jauciuosi blogai, bet tai nutinka vis reciau ir reciau... ispjautos sirdies zaizda jau beveik uzgijusi. tikriausiai todel ir skauda maziau.
tikriausiai todel ir nenoriu leisti niekam listi prie mano sirdies. nenoriu jausti to skausmo. ir kartu tuo paciu zinau, kad yra pasaulyje zmogus, kurio zvilgsnio uztektu ir as be klausimu ta sirdi vel atiduociau.
gerai, kad as eidama su juo susitikti uzsidedu juodus akinius, kad butu paprasciau likti bejausme kale, kuri yra tiesiog gera vadove, gera specialiste, ir dar visokia gera, bet nieko nejaucia.
o is tiesu, juk tik neparodo...

geros dienos.
madrid