mano išėjusiai Meilei

Labas, mano keistuoli,
Aš tau rašyčiau laiškus. Jei tik žinočiau, kad tu juos skaitai.
Išsakyčiau viską, ką nutylėjau, ko neišdrįsau...
Dar pirmadieni paskaičius paskutinį tavo laišką sėdau rašyt atsakymo ir paskui pagalvojusi, kaip tai gali atrodyti tau banaliai - sustojau.
Dabar gaila kiekvienos minutės, kada neradau tau laiko. Kada neradai laiko tu. Kad nepristojau prie tavęs ir neatidaviau visko.
Skausmas, kuris šėlioja mano viduje, tikriausiai ir yra tik todėl, kad to laiko buvo tiek mažai...
Inkarai...
Kiekvieną vakarą atsigulusi siųsdavau tau savo meilę. Kiekvieną rytą, prabudus - linkėdavau tau geros dienos.
Tik ne tą dieną. Ta diena buvo sumauta. Žinia apie tavo žūtį išmušė mane iš vėžių.
Sunku. Sunku, nes nieko pakeisti jau nebegalima.
Atrodo atiduočiau viską, kad tik surasčiau tą pašto dėžutę, kaip tam filme, kurį man davei. Kad turėčiau laiko tau viską pasakyti... deja... gyvenimas, ne filmas.
Vaikčiojimas ašmenimis anksčiau ar vėliau taip turėjo pasibaigti.
Pameni, kai Nidoje kalbėjome... tu nežinojai kokių ribų tu ieškai...

Vis kaltinu save. Kad būdama pakankamai išmintinga nesugebėjau tavęs sustabdyti. Sakiau tau tai, ir ne kartą... bet gal reikėjo tai sakyti dar ir dar?
Dabar gailiuosi kiekvieno žodžio pasilikto sau. Kiekvieno karto, kai nepasakiau tau, kaip tave myliu. Kiekvienos minutės, kai nepaskambinau, nors labai ilgėjausi. Kiekvieno vakaro, kai rasdavau ką veikti, o ne susitikti su tavim.
Aš tikiu, kad sunkiausia yra mums, liekantiems čia. Tau jau viskas nurimo. Mačiau aš tą šviesą. Žinau, kaip ten gera...
Tik dar tiek turėjom padaryti... Ir pervažiuoti route66... ir mano jachta parvaryti iš Meksikos per Ramųjį ir Indiją iki Raudonosios Jūros... jau nekalbant, kad nespėjom paburiuoti artimiausiom dienom, pasėdėti ant Vilnelės kranto... dar kartą pažiūrėti kaip tu važiuoji Kačerginės trasoj...
Mano Vilnius. Jis niekada nebebus toks pats. Niekada nebebus tokių romantiškų vakarų... niekada saulės nebepalydėsim taip pat...
Visas kartu praleistas minutes suku kaip kino filmą - vėl ir vėl. Labiausiai bijau, kad pamiršiu. Kad laikui bėgant išnyksi. Kad nebejausiu tavo glėbio prieš užmigdama... Tavo lūpų skonio, kai bučiuoju dar ir dar iki kol laikas priverčia mus išsiskirti...
Man niekada nebuvo taip gera, kaip su tavim. Aš vėl pradėjau tikėti gyvenimu. Pradėjau tikėti meile. Tu man tai davei. Kiekvieną tavo žodį turiu savo galvoje. Turėjau tai ir iki šiol. Dabar jau teks įrašyti, nes niekada jo nebepakartosi.

Tu tik nepamiršk, aš čia. Aš visada buvau ir būsiu čia. Dėl tavęs ir tau. Aš šoksiu. Šoksiu tau. Nes tikiu, kad tu matai. Kad matysi kiekvieną mano žingsnį. Ir kad padėsi, kai man bus labai sunku.
Tikiu, kad nieko nėra atsitiktinio. Absoliučiai nieko. Ir tai tėra dar viena pamoka, kurią turiu išmokti. Skausmas, kurį turiu išmokti nešiotis viduje. Ašaros, kurias turiu išmokti paslėpti prieš kameras, šypsena, kurią turiu suvaidinti visai Lietuvai...
Labai gaila, kad savo pamokas mokytis tu jau baigei... labai gaila, kad tau buvo duota tiek nedaug laiko... kad mums jo buvo duota dar mažiau...
Mielasis mano, tu visada liksi mano inkaru. Inkaru, kurį nešiosiuos savo širdyje.
Buk mano pasakų sekėju, atnešk man sapnus, nors ten noriu būti su tavim.
Aš bijau. Bijau, kad nesugebėsiu šito pakelti. Ypač dabar. Bijau, kad man tai bus per sunku, nes neturėsiu į ką atsiremti... Aš bijau, kad nebeturėsiu jėgų užsidėti savo senas cinizmo ir superduper kaukes - tu mane mokei gyventi be jų... Aš bijau, kad visos vietos, kuriose būnu, kuriose buvai tu... kad man bus per skaudu ten grįžti...
Nepalik manęs.

p.s. I love you.